TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvos mažinimas

2008 03 18 0:00

Streikuojantys mokytojai mažiau vieningi, nei apie juos rašantys žurnalistai ir komentatoriai. Nesvarbu, kokios žurnalistų pažiūros, remia jie Vyriausybę ar jai oponuoja, tačiau dauguma mano kolegų solidarizavosi su streikuojančiais pedagogais.

Tokios retos profesinės vienybės priežastį bene tiksliausiai nusakė "Lietuvos ryto" apžvalgininkė Ramunė Sotvarienė: "Mokytojų išgyvenimo problema paliečia valstybei gyvybiškai svarbius klodus. Ji nacionalinė." Kitaip tariant, ji nesusijusi tik su šia Vyriausybe, su šia valdančiąja partija ir su šia politine konjunktūra. Ji nesusijusi net su politika.

To nežinodamas premjeras Gediminas Kirkilas ir padarė didžiausią politinę klaidą per visą savo karjerą - susipyko su Lietuvos mokytojais. Šią nepolitinę problemą pabandė sutvarkyti politinėmis priemonėmis. Tos priemonės pažįstamos iš rinkimų kovų (rinkimų pažadai ir jų netesyba), Seimo frakcijų intrigų (užkulisiniai susitarimai, balsų pirkimas, oponentų gretų skaidymas ir jų narių perviliojimas), partijos vidaus gyvenimo (botago ir meduolio metodas, išplakant nepaklusniuosius ir malonėmis apipilant nuolankiuosius). O kai to pasirodė negana, pasitelkė net teismus.

Visu šiuo valdžios arsenalu G.Kirkilas užgriuvo mokytojus tarsi kokią opozicinę frakciją ar net visą partiją. Ir iki šiol nesuprato, ką blogai padaręs: visą Lietuvos politikos bjaurastį jis įnešė į ikipolitinę sritį - švietimą ir vaikų auklėjimą.

Tačiau sulaukė lygiai tokio pat atsako kaip vidaus reikalų liaudies komisaras Mečislovas Gedvilas, kuris 1940 metų rugpjūčio 14 dieną ką tik okupuotos Lietuvos Mokytojų suvažiavime agitavo: "Toji revoliucija verčia mus pervertinti visas vertybes. Tai, kas vakar buvo kilnu ir garbinga, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien - bjauru. Viskas radikaliai pasikeičia." Tačiau Lietuvos mokytojai, išklausę šios propagandos, vietoj Internacionalo užtraukė Lietuvos himną. Niekas radikaliai nesikeičia - net pagal komisarų norus. Mat čia kalbama apie tautos ateitį - vaikų auklėjimą.

Vakarų kultūra mokyklą vertina kaip tarpinę grandį tarp šeimos ir valstybės - svarbiausią vietą, kur vaikas paruošiamas suaugusiųjų pasauliui. Todėl, viena vertus, mokykla sergstima nuo politikos purvo, kita vertus, valstybei tenka išskirtinė atsakomybė už mokyklą, nes tai - atsakomybė ir už mūsų vaikus.

Tačiau G.Kirkilas - tipiškas besivystančios šalies politikas, susiformavęs propagandos erdvėje, įgudęs trinti ribą tarp faktų ir nuomonių, tiksliau - faktus versti nuomonėmis. Toks Potiomkino kaimų statytojas. Paskutinis G.Kirkilo Potiomkino kaimas - Aleksandro Abišalos komisija, kuri nežinia dėl ko ir su kuo derėsis.

Ir kai toks Potiomkino kaimų statytojas, beje, niekad neturėjęs progos patirti sistemingo mokymosi ir studijų, taigi - ir sutikti tikrų pedagogikos autoritetų, susidūrė su mokyklos krize, pamanė, kad ir jam kas nors pastatė Potiomkino kaimą. Kaip nuo Sąjūdžio laikų lietuvių politikai gudriai klausdavo: kam tai naudinga? Pirmiausia, žinoma, paksistams. Galbūt. Bet ar už vienadienės politinių konkurentų naudos sunku įžvelgti tuos grėsmės debesis, kuriuose skendi lietuvių tautos ir valstybės ateitis?

Kas laukia Lietuvos, jeigu jos mokytojus G.Kirkilas įkurdino Potiomkino kaimuose? Ar galima reikalauti, kad jie ugdytų mūsų vaikus Lietuvos patriotais? Juk jie meluotų savo mokiniams, ragindami mylėti valstybę - Potiomkino kaimą.

Man atrodo, G.Kirkilo Vyriausybės požiūris į mokytojus sumažino Lietuvą tiek pat, kiek ir Egidijaus Kūrio Konstitucinio Teismo sprendimas dėl dvigubos pilietybės. Konstitucinio Teismo sprendimas, sumažinęs Lietuvą bemaž trečdaliu, taip pat sukėlė masinius protestus ir nusivylimą Lietuvos valstybe. Būdinga, kad daugiausia protestavo ir protestuoja ne politikai, o vaikų tėvai, kurie atsakingi už savo atžalų ateitį. Už ką atsakinga G.Kirkilo Vyriausybė, E.Kūrio Konstitucinis Teismas?

Siūlyčiau G.Kirkilo Vyriausybei, kuri nesupranta Lietuvos mokytojų lūkesčių ir visos problemos gelmės, surengti ekskursiją į muziejų, kur eksponuojama Petro Rimšos skulptūra "Lietuvos mokykla 1864 - 1904 m.": sėdinti prie ratelio motina moko sūnų iš elementoriaus skaityti. Šioje "Vargo mokykloje" motina ir mokytoja sutampa - ar gali būti kas intymiau ir žmogiškiau? Ir lietuviškiau, nes kitos tautos nežino, kas yra spaudos draudimas ir knygnešiai. Todėl toks skaudus, šokiruojantis, sukrečiantis pačius visuomenės pamatus yra mokytojų streikas. Lyg streikuotų ir badautų mūsų motinos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"