TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvos paminklai ir užmiršti didvyriai

2007 01 30 0:00

Neseniai Estijos parlamentas priėmė sprendimą "Dėl uždraustų paminklų likvidavimo" ir dėl baudžiamosios atsakomybės už sovietinės ir nacistinės simbolikos naudojimą. Kilusios diskusijos su Rusija dėl tinkamos vietos sovietų karių paminklams įgavo tarptautinį pobūdį. Žinoma, tai padeda įtvirtinti savo, kaip nepriklausomos valstybės, statusą, tačiau gaila ir tų paprastų karių, kurių didžioji dalis buvo tik priemonė dviem despotijoms - nacistinei ir komunistinei - siekti savo tikslų. Gaila, kad vienos pusės kariai prisimenami, o kitos pamirštami, kad po keliasdešimties metų gal net neliks šių politinio bukumo paminklų, kurie primintų mūsų anūkams apie atsakomybę už savo pasirinkimą, karo beprasmybę ir žiaurumą.

Tad savo apmąstymus pradėsiu nuo paminklų mūsų tautiečiams ir bendrapiliečiams, žuvusiems ginant tėvynę Lietuvą, ir baigsiu okupacinių valstybių kariais, kurie irgi žuvo mūsų žemėje.

Šventovė Lukiškių aikštėje

Prieš dvejus metus su draugu keliavome po Žemaitiją fotografuodami. Stebino ne archaiškas jos grožis, o gausybė atminimo vietų sovietų kariams. Vos viena kita vieta skirta laisvės sąjūdžio didvyriams (1940-1961) atminti ir beveik nė vienos vietos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvės kovų dalyviams... Tai nemaloniai sukrečia, lyg būtum netikėtai pabudęs ir pajutęs, kad praradai atmintį apie vakar dieną, apie tai, jog ir iki Antrojo pasaulinio karo čia būta Lietuvos, būta kovų už jos laisvę ir nepriklausomybę.

Kas tai? Netyčinis sąmonės užtemimas ar tyčinės pastangos nuslėpti mūsų praeitį? Tiems, kurie ją pamiršo, priminsiu, kad po daugiau kaip 300 metų trukusių kovų ir okupacijos, 1990 metais Lietuva vėl prisikėlė. Kiekvieną diena vis daugiau atsitiesianti, tvirtėjanti, vis labiau pamirštanti pragarą, į kurį kartu su kitomis okupuotomis tautomis (lenkais, ukrainiečiais, rumunais, čekais ir kitais) nugrimzdome ne savo noru. Deja, kartu pamirštame ir savo kovotojus, protėvius, nesutikusius gyventi tame pragare ir didvyriškai žuvusius tiesiant kelią iš mirties ir vergovės į laisvą ateitį, o tiksliau - dabartį, kurioje, skaitytojau, kartu esame.

Gal pasiginčysite, sakydami, kad kasmet yra minimos Sausio 13-osios aukos, pokario partizanai, 1940-1953 meų tremtiniai... Bet ar tik jie vieni ir tebuvo? Ar tik jie vieni savo gyvybės kaina tiesė mums kelią į laisvę? Vienareikšmiškai - ne, savo gyvenimus už mūsų laisvę ir gerovę tau padovanojo 1883 metų Kražių skerdynių aukos, 1863, 1831 ir 1794 metų laisvės kovų dalyviai. Kiek savo valstybėje turime vietų, kuriose įamžinti tų laikų tautos didvyriai ir didvyrės? Dvi tris... Ir viskas. Kažkas sakys, kad gana gedėti, minėti mirusiuosius, kad reikia kalbėti apie gyvybę, siekti pozityvumo. Pritarsiu, reikėtų. Tačiau be šių žmonių aukos ir toliau būtume tūnoję rusiškos okupacijos pragare, be jų pavyzdžio neišauginsime kartos, kuri visada brangins ir gins Lietuvą, laisvę, žmogiškumą. Tad peršasi išvada, kad būtina įamžinti žuvusiųjų už mūsų valstybės laisvę atminimą, gal netgi įkurti šventovę, kuri simboliškai skleistų žinią apie tautos gyvybingumą. Viena tokių vietų galėtų būti Lukiškių aikštė su joje pasodinta Šventa Ąžuolų giraite, bylojančia, kad neužmiršome, kam ir už ką esame dėkingi.

Jie galėtų stovėti greta - rusas ir vokietis

Lietuvos žemė dėl mūšiuose žuvusiųjų skaičiaus seniai turėtų būti raudona. Visi - ir gynėjai, ir puolėjai, ir okupantai - buvo palaidoti šalia vienas kito. Tas vietas žmonės vis labiau pamiršta. Tai vienur, tai kitur kartais atkasamos žuvusių kareivių kapvietės. Prancūzų, vokiečių, rusų, švedų ir kitų valstybių armijų kariai, kurių kitaip negu okupacinių valstybių kariais negalėtume pavadinti, tapo lygūs prieš amžinybę. Tačiau mums kartais kyla klausimas, kaip juos įamžinti ir ar iš viso to reikia?

Dėl suprantamų priežasčių geriausiai Lietuvoje išlaikytas okupacinės sovietų imperijos karių atminimas. Vos ne kiekviename bažnytkaimyje, nekalbant apie didesnius miestus, yra kapinaitės, kuriose palaidoti sovietų kariai, žuvę per Antrąjį pasaulinį karą. Iš tiesų daugelyje šių kapinaičių kartu su "raudonaisiais" palaidoti, bet neįamžinti ir nacionalsocialistinės Vokietijos kariai. Tikresnių broliškų kapų vargu kur kitur berastum. Kovoję Stalino ir Hitlerio vardu, žuvę kaip žiauriausi priešai, jie ilsisi petys į petį. Istoriškai, net etiškai, teisinga būtų šalia rusiškų vardų įrašyti ir Vokietijos karių vardus, šalia rusų kario pastatant ir vokiečių kario paminklą (žinoma, dalyvaujant ir Vokietijos atstovams). Prancūzų, švedų ar dar kitos valstybės karių palaikus taip pat reikėtų perkelti į artimiausias kapinaites. Kartą per metus, kad ir per Vėlines arba per oficialius vizitus, šių valstybių atstovai turėtų aplankyti tokias kapinaites ir atsiprašyti lietuvių tautos už okupaciją bei uždegti žvakutes už beprasmiškai žuvusius savo bendrapiliečius. Gal ir žemelė daugiau niekada nesidažytų kraujo spalva ir žmonės taptų vieni kitiems geresni, supratingesni.

Jei pritariate tokiai minčiai, paraginkite savo atstovą savivaldybėje ar Seime pasirūpinti, kad būtų įamžintas ir Lietuvos didvyrių, ir jos okupantų atminimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"