Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Lietuvos prekybininkų antkainiai: dideli ar maži?

 
2017 02 09 10:42

Kaip visai neseniai parodė „Eurobarometro“ apklausa, dauguma lietuvių mano, kad didžiausia problema Lietuvoje yra per aukštos kainos. Tuo skuba naudotis Lietuvai priešiškos jėgos, socialiniuose tinkluose skleisdamos realybės neatitinkančius palyginimus tarp kainų Lietuvoje ir užsienyje. 

Dažnu taikiniu tampa ir prekybos centrai, neva taikantys per didelius antkainius ir taip atimdami paskutinį skatiką iš vargšo Lietuvos gyventojo. Tačiau ar iš tikrųjų Lietuvos prekybininkų taikomi antkainiai yra tokie dideli?

Mažesni antkainiai – didesnis uždarbis

Kaip rodo Registrų centrui teikiamos prekybos centrus valdančių įmonių finansinės ataskaitos, 2013–2015 m. vidutinis antkainis, t. y., skirtumas tarp įsigytų produktų savikainos ir pardavimo kainos, buvo 25,3 proc. Pirmiausiai, antkainis nelygu pelnui. Antkainis leidžia prekybininkams išlaikyti parduotuves, mokėti atlyginimus darbuotojams, padengti logistikos, reklamos ir kitas išlaidas. Pagrindinių prekybos centrų grynasis pelnas minėtu laikotarpiu vidutiniškai sudarė 1,9 proc. nuo apyvartos.

Vis dėlto, tarp pagrindinių prekybos centrų Lietuvoje egzistuoja gana dideli skirtumai – antkainiai svyruoja nuo 7 iki 35 proc. Skiriasi ir jų pelningumas – grynasis prekybos centrų pelnas, skaičiuojant nuo apyvartos, Lietuvoje svyruoja nuo 1 iki 4 proc.

Daugiau uždirba tie prekybos centrai, kurių taikomi antkainiai yra mažesni. Tą galima paaiškinti paprastai – mažesnės kainos sugeneruoja didesnį lankytojų srautą. Tokią tendenciją matome ir įvertinę valdomų parduotuvių skaičių – kuo mažesnis antkainis, tuo didesnė vienos parduotuvės apyvarta. Tai reiškia efektyviau išnaudojamą parduotuvės plotą ir nulemia didesnį vienos parduotuvės uždirbamą pelną.

Antkainiai užsienyje panašūs

Vidutinis antkainis, taikomas užsienio šalyse veikiančių prekybos centrų, tokių kaip „Wal-Mart“ (JAV), „Carrefour“ (Prancūzija), „Tesco“ (Jungtinė Karalystė), „Metro“ (Vokietija), „ICA“ (Švedija) ir kt., 2013–2015 m. buvo labai panašus kaip Lietuvoje – 24,9 proc. Panašus buvo ir pelnas – 2,2 proc. nuo apyvartos.

Tarp šių prekybos centrų taip pat egzistuoja dideli skirtumai. Štai mažiausią vidutinį antkainį minėtu laikotarpiu taikė „Tesco“ – 2,8 proc. Šis prekybos tinklas, norėdamas varžytis su mažesnes kainas taikančiais konkurentais, kurį laiką kainas mažino iki begalybės. Tačiau tai ne tik neleido susikrauti pelno, bet ir atvedė prie vieno didžiausių nuostolių Jungtinės Karalystės verslo istorijoje – 2014 m. jis siekė 6,4 mlrd. svarų. Savo ruožtu kiti prekybos centrai, pavyzdžiui, „Wal-Mart“, palaiko stabilų – 33 proc. – vidutinį antkainį.

Žemas maisto produktų įperkamumas

Tačiau vienodas antkainis nereiškia vienodų kainų. Kaip rodo ES statistikos biuro „Eurostat“ duomenys, maisto kainos Lietuvoje siekia 76 proc. bendrijos vidurkio. Kadangi antkainiai visose šalyse panašūs, mažesnės kainos reiškia tai, kad Lietuvoje mažesnės ne tik parduodamų produktų kainos, bet ir jų savikaina. Tokią situaciją pirmiausiai lemia faktas, kad Lietuvoje vis dar vartojame nemažai lietuviškų produktų, kurių savikaina mažesnė. Be to, dėl mažesnių pajamų vartojame vidutiniškai pigesnes prekes.

Vis tik Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą kainomis galima suprasti. Vidutinis atlyginimas „į rankas“ Lietuvoje sudaro vos 30 proc. ES vidurkio. Taigi, pagal maisto produktų įperkamumą esame vieni iš ES autsaiderių ir lenkiame tik Vengriją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Maisto produktų įperkamumas Lietuvoje nuo ES vidurkio atsilieka maždaug 2,5 karto.

Tik pagrindinė problema čia nėra maisto kainos, bet žemi atlyginimai. Todėl mūsų visų pastangos pirmiausiai turėtų būti nukreiptos į Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimą, ypatingą dėmesį teikiant švietimo sistemos reformai, tam, kad galėtume vytis išsivysčiusias Europos šalis pagal pragyvenimo lygį. Savo ruožtu valdžia turėtų pasirūpinti skurdžiausiomis visuomenės grupėmis, mažinti nelygybę. Didžiausias neišnaudotas resursas – milžiniškas šešėlinės ekonomikos mastas, neleidžiantis ryžtingiau didinti pensijų, kitos socialinės paramos.

Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"