TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvybės rūpintojėliai

2016 03 19 6:00

Marijos žemė – tikras kovų laukas. Vieną dieną „priešai“ kėsinasi į lietuvių kalbą, kitą, žiūrėk, imasi „tautos poeto“ Justino Marcinkevičiaus, o šiemet, kaip aiškėja, prisikasė iki pačių švenčiausių dalykų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios švenčių. Kas bus toliau? Mat išplėsti akis ir kilnoti antakius tenka vis dažniau.

Štai stilizuotu „klumpakoju“ Nacionalinėje filharmonijoje per Lietuvos valstybės šventę pasipiktinę tautiečiai netruko sulaukti atsako. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) lektorė Laimutė Ligeikaitė pasiteiravusiems, ar tikrai per valstybines šventes reikėtų akcentuoti baudžiauninkų kultūrą pačioje filharmonijoje apsitaisius vyžomis, atsakė paprastai.

Nepatiko liaudiškos dainos? Tai nesupratai carinės okupacijos kančių! Užkliuvo dalgis scenoje? Taigi neišgirdai, kaip jo galandimas dėlioja akcentus dainos ritmo žaismėj! Esą kritikai ne taip viską suprato. Pagal koncepciją, viskas čia pateisinta. O piktintis liaudies dainomis – tai kėsintis kone į patį Čiurlionį. Taip, ko gi tik čia nebuvo: atodūsių, raudų, vilties, meilės, o viską baigė – kaipgi be jo – juodasis akordas.

Skaitydamas etnofolkloro „gynėjų“ tekstus prisiminiau vieną tokį Milano Kunderos „Pokšto“ personažą Jaroslavą. Sovietmečio liaudies meno propaguotojas iš Čekoslovakijos irgi tvirtino, kad jau jų liaudies dainos – tai ne kas kita, kaip tunelis po istorija, gal net iki antikos ir Dionizo. Nors kas ten žino?

Sukiok kaip nori, bet turinčiam ausis ir akis vis tiek telieka stilizuotos Rumšiškės. Į klausimą, kodėl per valstybines šventes reikia aktualizuoti tik XIX-XX a. pradžios dalies lietuvių gyvenimą, neatsakyta.

Vasario 16-osios minėjimas ir socialiniuose tinkluose užvirusi diskusija tik parodo, kad vis daugiau žmonių savęs neranda toje paradinėje lietuvybės versijoje, kurią geriausiai, matyt, reprezentuoja ansamblis „Lietuva“ ar Dainų šventė, o literatūroje – Just. Marcinkevičius.

„Liaudies meno“, etnofolkloro ar Poeto gerbėjams, tapatinantiems visa tai su „lietuvybe“, be jausmų labai sunkiai sekasi atsakyti į klausimus ne tik apie koncertų ar kūrinių turinį. Jie gali ilgai kalbėti apie plazdančias partitūras ir nosinaites, dalgį kaip ritmo detalę – ir apie viską labai jautriai. Kad ir kas tai būtų: Just. Marcinkevičiaus poezija ar tautiniai trinyčiai – jei tai kritikuosi, anksčiau ar vėliau būsi paskelbtas tautos priešu.

Štai mokslininkai Nerija Putinaitė ar Kęstutis Girnius, neslėpdami savo pasaulėžiūrinės pozicijos, pradėjo tyrinėti tautinę mitologiją. Atrodė, įdomi ir aktuali tema – padiskutuoti tikrai yra apie ką, nesutikti taip pat, bet kur tau – viskas baigėsi diskusijai nė neprasidėjus. Pavyzdžiui, filosofė Jūratė Baranova tiesiog konstatavo, kad kritikai neturi „poetinės klausos“, jų tekstuose „nėra meilės“ ir „giliai suvoktos lietuvybės“, o dar vienas puolė cituoti Bibliją, kad visas nuodėmes reikia atleisti. Taip viskas ir baigėsi: vieni apie faktus, kiti – jausmus.

1988 metais Ričardas Gavelis atsargiai pasiteiravo, kas gi išrado tą „žemdirbių tautą“, kas išrado „jausmą, o ne protą“, bet atsakymų nesulaukė. Jam paaiškėjo, kad ir visi lietuvių literatūros herojai gyvena kažkokį ikiintelektinį gyvenimą – visko ten yra, tik ne proto.

„Bet juk aš lietuvis. Tai tiesiog faktas, ir tiek, – samprotauja R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarų“ herojus. – Ir vis dėlto man visą gyvenimą itin sunkiai sekėsi būti santūriam, nuolankiam ar atsargiam. O svarbiausia – aš visąlaik stengiausi mąstyti. Kaip jau išėjo, taip, bet mąstyti. (…) Tad niekaip negalėjau pritapti prie žmonių, rodės, mylinčių Lietuvą, daug apie ją šnekančių.“

Ką girdėjo R. Gavelio herojus? „Tarsi paukšteliai žoleles lasiojam, o paskui liūdnas giesmeles giedam, porindavo vienas; Dieve, kaip gražu! Dieve, kaip liūdnai – aikčiodavo kiti; Lietuvis dirba savo darbelį, velka kryželį, tuščiai nesiblaško po padebesius... – įterpdavo dar kuris; Dieve, kaip teisinga! Dieve, kaip gražu! – atsiliepdavo kiti. Paskui visi valgydavo bulvinius blynus, užgerdami avižiniu kisielium, retkarčiais cepelinus.“

Lietuvybė, regis, iki šiol suvokiama tik kaip kažkas šalia realaus gyvenimo – „direktyvinių“ patiekalų valgymas ar proginės šventės, Rumšiškės ir pan. O pasakojimas apie tai – tarsi Just. Marcinkevičiaus poezijoje su tautiniu patosu, tik viskas jau praeity: kautasi, bet pralaimėta, iškentėta, taigi belieka apraudoti ir sugroti juodąjį akordą. O tada – į laukus, pašienauti, sudainuoti sutartinę. Tokioje Lietuvos istorijos sampratoje ne kiekvienas randa savo vietą.

Ne kultūros namuose, ne liaudies ir buities muziejuje, o Vilniuje, sostinėje, šalia Aušros vartų, baroko ir dešimties konfesijų mieste, valstybės šventės progomis tebesinori šokti kepurinę? Tai – ne LDK ir ne europietiškas rūbas, kurį parodė Kristina Sabaliauskaitė su „Silva Rerum“ trilogija. Kažkam labai norėjosi amputuoti ištisas epochas iš Lietuvos istorijos ir, regis, tai iš dalies pavyko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"