TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lįsk iš maišo!

2015 05 06 6:00

Paskutinėmis balandžio dienomis vykusi Nacionalinė bibliotekų savaitė ne vieną skaitytoją paskatino prisiminti tas knygas, kurios padarė didžiausią įspūdį ir galbūt padėjo gyventi.

Turint tokį ilgą kaip mano skaitytojo stažą, ne taip lengva atsirinkti lemtingąsias knygas. Visgi atsirinkau, ir pati kiek nustebusi pamačiau, jog visą gyvenimą mane ištikimai lydėjo vaikystėje girdėtų ir skaitytų pasakų siužetai, jų herojai bei iš pasakų pasisemtas pasakas kūrusių tautų ir kartų patyrimas. Užsitęsusi vaikystė? Beje, pasakos žavėjo ne tik paprastus skaitytojus, bet ir garsius kūrėjus, rašytojus. Vokiečių poetas Friedrichas Schilleris yra prisipažinęs, kad „vaikystėje girdėtose pasakose glūdi gilesnė prasmė negu gyvenimo pamokose".

Nieko nuostabaus. Juk svarbiausias pasakų uždavinys, pasak vieno žinomiausių jų tyrinėtojų Bruno Bettelheimo, auklėti jaunąją kartą. Jos atlieka patirties saugojimo funkcijas, palaiko žmogaus dvasią (pasakose silpnesnis visada nugali stipresnį, pasitelkęs išmintį, gudrumą ar subūręs vienminčių komandą...) ir yra geras pasaulio komentavimo instrumentas. Be to, formuoja vaiko intelektą, išgrynina emocijas ir taip ugdo visavertį ateities visuomenės narį.

Tarp kitko, patirti baimę ir išmokti ją įveikti: įsiminti, kaip elgtis įvairiose situacijose, o prireikus tą „mokslą“ pritaikyti, kūrybiškai ir net abstrakčiai mąstyti iš pasakų gali mokytis ir suaugusieji. Mes - ir vaikai, ir suaugusieji - šiais pašėlusiais laikais skubame gyventi, stengiamės apžioti kuo daugiau naujovių, naujų dalykų ir daiktų, tačiau pamirštame, o gal nebepajėgiame suvokti, jog išmintis slypi praeityje.

Šiais pastebėjimais bandau pasiteisinti, kad Gegužės 1-ąją, užuot šventiškai "susivienijusi" su darbo žmonėmis, mėgavausi brolių Grimų pasakos „Stebuklingas stalelis, aukso asilas ir lazda iš maišo“ ekranizacija. Kaip ir kiekvienoje pasakoje, joje nestigo kvailų ir protingų, sąžiningų ir nedorų personažų. Aišku, gerieji buvo apdovanoti, blogieji - melagiai, gobšuoliai, plėšikėliai - nubausti. Buvo išaukštintos amžinosios dorybės: darbštumas, kantrybė siekiant amato meistriškumo, meilė (žinoma, ištikima, amžina, o ne vienadienė), pašiepiamas kvailas patiklumas, pasipūtimas...

Pasakoje, kai kurių mūsų politikų džiaugsmui, netrūko ir vyresnės kartos konservatyvių, tradicinių nuostatų susikirtimo su jaunimo veržlumu, naujovių paieškomis. Ir tai, kas nauja, pavyzdžiui, siuvėjo mokinio sugalvotos kelnės su petnešomis, pasirodė itin pelninga...

Ir visa tai pateikta žaismingai, neįkyriai, su humoru, tačiau kartu ir įtaigiai – taip, kaip tėvelių įsivaizdavimu jų atžalas turėtų mokyti idealūs mokytojai. Tik, deja, realiame gyvenime jų pasitaiko retai, o štai pasakose kitaip ir nebūna...

Žinomą pasaką žiūrėdama ekrane, atkreipiau dėmesį į detales, kurių anksčiau skaitydama nebuvau pastebėjusi: ar dėl amžiaus jaunumo, ar dėl to, kad režisierius jas paryškino sąmoningai.

Amatą gerai išmokusiam siuvėjui jo šeimininkas ir mokytojas padovanojo iš pirmo žvilgsnio lyg ir nenaudingą daiktą: maišą su vėzdu-lazda. Pasakius „Lazda, lįsk iš maišo“, toji šoka lauk ir skaudžiai velėja šonus skriaudikams tol, kol jie atsiprašo ir atitaiso padarytą blogį.

Ši dovana pasirodė gerokai naudingesnė ir už savaime valgiais pasidengiantį stalelį, ir už aukso pinigus barstantį asilėlį, kuriais buvo apdovanoti kiti broliai. Viena vertus, kas lengvai įgyjama, tas lengvai prarandama. Kita vertus, sužinai, kad visada atsiranda stipresnis ir įžūlesnis, kuris gudrumu ar prievarta nusavina, t. y. „prichvatizuoja“ jam patikusį svetimą daiktą. Todėl nesunku padaryti kitą išvadą: joks turtas neatneš naudos ir laimės, jei jo nesaugos teisingumą įgyvendinanti jėga.

Tačiau ir tai dar ne visa išmintis. Jaunasis siuvėjas ne iš karto išmoko naudotis tuo „teisingumo“ vėzdu. Užuot paliepęs jam lįsti iš maišo, jis sušuko „Lįsk iš krepšio!” Ir lazda neišlindo. Tik išgirdusi tikslią komandą, lazda padarė tai, ko reikėjo: apkūlė plėšikus.

Taigi, jokia dovana, ar tai būtų modernūs tankai, ar iš kitų valstybių perimta teigiama patirtis „teisingumo“ įstatymų pavidalu, neatneš naudos, jei dovanos gavėjas neišmoks tinkamai ja naudotis, priderinęs prie specifinių savo ar savo šalies visuomenės sąlygų ir poreikių.

Vadinasi – lįskime iš savo neišmanymo ir pasipūtimo maišo, neignoruokime savo praeities patirties ir negriebkime aklai visko, kas plūsta iš kitų šalių. O nelįsime gražiuoju – negailestinga konkurencijos lazda privers.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"