TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Litwa Srodkowa. Kam to reikia?

2014 03 26 6:00

Rusijos radikalas, bet kartu ir Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis Maskvos vardu jau pasiūlė Lenkijai pasidalyti Ukrainą. Rankas aneksuotojams atrišo grupės Krymo, sovietų ir jų teisių perėmėjos Rusijos valia įgijusio autonomijos statusą, rusakalbių prašymai didžiajai tėvynei ginti jų teises.

Norinčiųjų, kad juos apgintų, visi puikiai žinome, yra ir Lietuvoje. Ypač Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Taip pat puikiai žinome, kad pagalbos jie prašo Varšuvoje, bet suteikti ją pasirengę bičiuliai iš Maskvos. Tokių bandymų būta ne taip ir seniai.

Kas pamiršo arba blogai mokėsi istoriją: vos prieš 25 metus (beveik prieš 25, nes tai vyko rugsėjį, tiksliau - 1989 metų rugsėjo 15 dieną), įsisiūbuojant Sąjūdžiui, įsitvirtinant laisvės ir Nepriklausomybės vilčiai, Vilniaus ir Šalčininkų liaudies deputatų tarybos, siekdamos sutrukdyti Lietuvai atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, paskelbė apie lenkų autonomijos sukūrimą. 1990 metų spalį Vilniaus, Šalčininkų, taip pat Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų kai kurių apylinkių atstovai suvažiavime Eišiškėse paskelbė įkuriantys Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą sovietų Lietuvos sudėtyje. Valstybę valstybėje - Litwa Srodkowa.

Karštas šios iniciatyvos rėmėjas buvo tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Pertvarkos šauklys savo tarptautinei partnerei Margaret Thatcher viešai pasidžiaugė: girdi, ne visi nori tos nepriklausomybės, maištingajai Lietuvai dėl to gresia netekti tiek autonomiją skelbiančio Vilniaus krašto, tiek Klaipėdos krašto, kuriame gyvenantys draugai pareiškė norą prisijungti prie Leningrado srities.

Oficialioji Lenkija? Viešai autonomininkų Varšuva neparėmė, net pasmerkė. Tačiau praėjus vos mėnesiui po autonomininkų deklaracijos, Lenkijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Lietuva, norėdama palaikymo ir gerų santykių, turėtų „greitai sureguliuoti“ lenkų tautinės mažumos poreikius: suteikti lenkų kalbai oficialų statusą lenkų kompaktiškai gyvenamose teritorijose, viešųjų institucijų, gatvių pavadinimus, vietovardžius ten rašyti dviem kalbomis, užtikrinti lenkams galimybę savo pavardes rašyti originalo kalba ir taip toliau.

Tąkart autonomijos deklaracijos buvo palaidotos, o perversmo organizatoriai kas išsilakstė, kas pritilo. Liko tik reikalavimai, nesikeičiantys, nekeičiami, reiškiantys iš esmės viena: mes gyventi čia norime taip, kaip mes norime. Arba, kaip 2011-aisiais pareiškė nepasitenkinimo energijos generatorius Valdemaras Tomaševskis: „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė.“

2011-aisiais – simboliška – autonomijos idėja įsisiūbavo nauja jėga. 2011 metais "Facebook" socialiniame tinkle pasirodė įrašas: „Lenkiško švietimo persekiojimas Vilniaus krašte, etninėse lenkų žemėse reikalauja reakcijos ne tik Vilniuje ir Varšuvoje, bet ir Briuselyje. Tik autonomija gali užtikrinti lenkų teisių gerbimą.“ Lietuvoje leidžiamo lenkų dienraščio „Kurier Wileński“ interneto svetainėje atsirado nuoroda į profilį "Autonomia dla Wileńszczyzny", kuriame skelbtas perdalytos Lietuvos žemėlapis su prierašu: šiandien jau nebėra klausimo, ar bus autonomija, klausimas likęs tik vienas – kada?

V.Tomaševskis, pajutęs manipuliavimo artimu savo skonį, jau numynė takus ne tik į Varšuvą (tai prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pasakė, kad geri santykiai su Lenkija aukščiausiu lygiu pasibaigė naujiesiems Lenkijos lyderiams ėmus atvirai palaikyti V.Tomaševskio partiją, kurios tikslas – priešinti tautines mažumas). Į Maskvą, kaip skelbia žiniasklaida, - taip pat. Pozicijai pastiprinti dar susimetęs su Lietuvos rusų organizacijomis – iki pastarojo meto demonstravusiomis kur kas didesnį santūrumą Maskvos, beje, siūliusios pagalbą tėvynainiams, atžvilgiu.

Prielaidas „gelbėtojams“ tenkinti savo ambicijų neslepiančių kurstytojų interesus, deja, kuria tuos pačius 25 metus neapsisprendžianti Lietuvos valdžia. Tai bandanti pataikauti didžiajai Lenkijai ir dalijanti pažadus dėl keliamų reikalavimų, tai tuos pačius pažadus laužanti, lyg antausį trenkianti (kaip buvo 2010-aisiais, Lenkijos delegacijos oficialaus vizito metu Seime atšaukus diplomatiniais kanalais duotą pažadą dėl pavardžių lenkiškais rašmenimis rašybos; arba 2009-aisiais – pažadėjus paremti Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio kandidatūrą į NATO generalinio sekretoriaus postą, bet paskutinę akimirką apsigalvojus).

Lietuvos nevalingumas tvirtai pasakyti, kuria kryptimi bus įtvirtinami santykiai su tautine mažuma, tapusia tarpvalstybinių manipuliacijų įrankiu, ir asmeninius interesus tenkinančių pseudopolitikų veikimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonus jau seniai pavertė net ne autonomiška, bet save izoliavusia teritorija, vis labiau tolstančia nuo valstybės ir savęs suvokimo šios valstybės dalimi. Litwa Srodkowa, kurios gyventojų – nors labiau gyvenamųjų vietų – gelbėtojai jau pajuto grobio skonį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"