TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lūžis

2010 04 15 0:00

Praėjusio šimtmečio skerdynes perėję kariai buvo šventai įsitikinę, kad patikimiausia slėptuvė mūšio lauke - sprogusio pabūklo sviedinio išrausta duobė. Į tą pačią vietą sviedinys antrą sykį nekrenta - tuo tikėjo net tie, kurie buvo iš principo netikintys ir juos supančiame pasaulyje neįžvelgė nieko mistiško.

Lenkijos vadovybės žūtis prie Smolensko, kur jau guli tūkstančiai išžudytų lenkų karininkų, netikėtai patvirtino, kad pabūklo sviedinys į tą pačią vietą vis dėlto gali kristi.

Šis atradimas tragedijai iškart suteikė dar vieną, protui jau nebepavaldų planą, kurio pasekmės galėjo būti sunkiai numanomos. Tik pamąstykite: vos tik vienas Rusijos vadovų ryžosi pasakyti tai, ko seniai laukė lenkai, ir iš karto - nauja Katynė. Net ir ne vienam blaiviai mąstančiam žmogui praėjusį šeštadienį turbūt nejučiom dingtelėjo mintis, kad čia neapsieita be antgamtinių jėgų įsikišimo.

Tačiau ką tos jėgos norėjo tuo pasakyti, jei čia jos iš tikrųjų kuo nors dėtos?

To mes turbūt niekada nesužinosime. Žmogui palikta valia pačiam spręsti ir pačiam darytis išvadas, tad mes girdėsime tik mūsų pačių interpretacijas.

Šios tragedijos sumaištyje baisiausia iš visų įmanomų versijų galėjo būti ši: nors prieš katastrofą Vladimiras Putinas ir susitiko su Donaldu Tusku Katynėje, rusų atgaila nebuvo nuoširdi ir todėl išžudytų lenkų karininkų vėlės to nepriėmė. Vos už kelių dienų premjero maršrutu pasekusį Lenkijos prezidentą kariniame Smolensko aerodrome jau pasitiko tirštas rūkas, kuris po kelių valandų ir vėl lyg niekur nieko išsisklaidė...

Ačiū Dievui, šito Lenkijoje, atrodo, dar niekas nepasakė. Tik vienas Lenkijos Seimo narys apkaltino Rusiją apgaule ir tuo, kad ji tam tikra prasme yra atsakinga už "naująją Katynę". Kitus lenkus Rusijos lyderių ir paprastų rusų elgesys šiomis dienomis tiesiog pribloškė.

Skubus Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir premjero susitikimas stebina emociniu atjautos lygmeniu. V.Putinas ir D.Tuskas - dar sykį kartu prie Smolensko, apsikabinę naujos tragedijos vietoje. Neregėtas dėmesys žuvusiųjų artimiesiems, atvykstantiems į Maskvą atpažinti palaikų. Precedento neturintis nacionalinio gedulo paskelbimas visoje Rusijoje kitos valstybės piliečių atminimui. Gėlėmis nuklotos Lenkijos ambasados Maskvoje prieigos. Gėlės prie konsulatų kituose šalies miestuose - viso to dar tikrai niekada nebuvo.

Ar tai įmanoma suvaidinti? Tas, kuris šiandien kelia panašų klausimą, meta šešėli ir tiems rusams, kurie nešė gėles arba žuvusiųjų artimaisiais rūpinosi kur kas labiau, negu reikalavo pareigos.

"Ir Rusijos valstybė, ir pareigūnai parodė Lenkijai tiek širdies, tiek atvirumo, tiek geranoriškumo ir užuojautos, kad tai neabejotinai paskatins lenkus pervertinti savo požiūrį į Rusiją, o rusus - į Lenkiją," - tvirtina garsusis legendinio "Solidarumo" veikėjas Adamas Michnikas jo vadovaujamo laikraščio "Gazeta Wyborcza" portale.

O ilgametis Jono Pauliaus II sekretorius, Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislawas Dziwiszas šiomis dienomis per pamokslą prisiminė lenkų vyskupų prieš pusę šimtmečio vokiečių tautai adresuotus pranašiškus žodžius: "Atleiskime ir paprašykime atleidimo!"

"Atleiskime ir paprašykime atleidimo! Privalome tiek išaugti, kad pasakytume tuos pačius žodžius savo broliams rusams," - kvietė kardinolas S.Dziwiszas, daug metų talkinęs popiežiui, lemtingai prisidėjusiam prie komunizmo žlugimo.

Jeigu tragedija prie Smolensko iš aukščiau tikrai buvo norima ką nors pasakyti rusų ir lenkų tautoms, šitas pasakymas neliko neišgirstas. Tai ir yra pati mistiškiausia šių šiurpių įvykių aplinkybė: dvi istorinės priešininkės vos per kelias dienas staiga pradėjo girdėti viena kitą.

Tačiau ką supratome mes, lietuviai? Tauta, kurią su Rusija sieja ne ką menkesnės sąskaitos negu mūsų istorijos ir dabarties bendražygius lenkus?

Negi ir mums reikia žiaurios netekties, kad pagaliau suvoktume, jog Rusija jau nebėra tokia, kokia buvo? Ir kad mes jau turime reikalą ne su politinio biuro bonzomis ar su tais, kurie mus ištrems į Sibirą, o su visiškai kitokiu kaimynu?

Tas kaimynas yra šiuolaikiškai dinamiškas, intelektualus, kapitalistiškai agresyvus ir todėl savaip gal net labiau pavojingas, negu buvo kadaise. Tačiau jo keliamas pavojus (bent jau mūsų, ištrūkusių į laisvę atžvilgiu) nebesiremia ginklo galia, o tai ir yra svarbiausia. Kol Rusiją valdo tokie žmonės kaip D.Medvedevas ar V.Putinas, ši šalis tikrai neokupuos Lietuvos ir mūsų vėl neištrems į Sibirą. Jau vien dėl to, kad dabar už lango visai kiti laikai, pagaliau, mes esame nebe vieni.

Todėl ir privalome po praeitimi nubrėžti brūkšnį - drauge su rusais, kad tas brūkšnys geranoriškai eitų iš abiejų pusių.

Sklando kalbos, kad tai jau pradėta. Net tvirtinama, kad Rusija jau yra pasirengusi pripažinti 1940 metų Lietuvos okupaciją ir aneksiją, o mes savo ruožtu - atsisakyti pretenzijų dėl okupacijos laikais padarytos žalos atlyginimo.

Norėtųsi tikėti, kad iš mūsų pusės tai sprendžia tie politikai, apie kuriuos V.Putinas nedaug ką žino. Ir kad jie, nesusaistyti jokių silpnybių, tiesiog aiškiai suvokia, kad Rusija yra mūsų iškili kaimynė, kurios, nepaisant visų praeities skriaudų, nedera nuolat žeminti ir mėginti dirbtinai atriboti nuo Europos.

Antroji Katynė patvirtina, kad prie krikščionybės pagrindų grįžusiai dabartinei Rusijai vertybinis pagrindas nebėra svetimas - net tokioje, atrodytų, ciniškoje ir pragmatiškoje srityje kaip politika.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"