TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Madingas kūrėjas. Studija

2014 10 13 15:30

Tai prasidėjo maždaug prieš septynetą metų, o gal ir dar anksčiau. Senas pažįstamas, su kuriuo matydavomės ne taip dažnai, bet pokalbiai būdavo įdomūs, prasmingi, staiga vieno pasisėdėjimo metu pradėjo vardinti, ką jis per pastarąjį mėnesį yra nuveikęs Lietuvos ar savo firmos labui. Tuomet tai mandagiai išklausiau, suprasdamas, kad jam tai yra labai svarbu.

Tačiau vėliau tokie monologai tik kartojosi, o žygdarbių sau, pažįstamiems ir šaliai tik daugėjo. Jie, savaime suprantama, išstumdavo kitas temas, nes mes visada esame riboti laiku. Paprasčiausios, kad ir kasdienės, bet tokios asmeninės gyvenimo patirtys pasitraukė, o be jų nyko elementariausias dialogas: juk kai vienas kažką pasakoja apie savo veiklą, su kuria kiti nesusiję, šiems paprastai telieka tik patylėti ir mandagiai linkčioti.

Vėliau tai pastebėjau įvairiuose susibūrimuose, kur visgi dialogas tarp kalbančiųjų vykdavo, bet jau keistai modifikuotas, ir jo sklandžiu niekaip negalėtum pavadinti: į vieno monologą apie savo žygdarbius atsakydavo kitas – savais. Dažnai – juokingais, kuriuose jis būdavo laimėtojas, dar dažniau – kai jis susižerdavo moralinio ar finansinio pelno. Tada monologo estafetę perimdavo trečias. Pasigyrėme, vadinasi, pabendravome.

Kai taip kalbasi žmonės, kurie tame vakarėlyje kitiems reiškia tik kompanijos, šalies ar institucijos atstovus, galima suprasti: tomis akimirkomis jie virsta prekių ženklais ir reklama. Bet jei toks „dialogas“ mezgasi tarp bičiulių, jis priverčia suklusti: koks skausmas ar savęs nuvertinimas slypi po tomis pagyromis, jei savo reikšmę ir reikalingumą mes norime pagrįsti vien ryšiais ir žygiais? Tarsi draugas, nenuveikęs per savaitę nieko ypatingo, jau nesijaustų vertas su kitais išgerti puodelio kavos, tarsi toks, koks pats yra, jis staiga nuvertėtų? Kaip akcijos biržoje?

Ši tendencija persikėlė ir plačiau: nors aplinkui gyvenimas nėra lengvas – bent taip teigia medijos, –nebeliko nesėkmingų žmonių. Net ir vyriausioji karta gyvena puikiai, vaikai oksforduose ar bet kur kitur, grįžę statosi namus už kuo daugiau, o anūkai, dar, regis, negimę jau šoka ir dainuoja televizijose. Tokie jų, nebesuvokiančių nei realių kainų, nei jausmų, monologai, taip įtvirtinantys juos šiame pasaulyje.

Štai tokia yra savireklamiška realybė, aižanti normalius santykius, nes ranka ne ištiesiama kitam, o ja laikomas skydas: prisidengti savo darbais, jei kas puls. Bet ši tikrovė, atėjusi iš verslo ratų, dar lengviau pereina į visuomeninius santykius – ir net, regis, nukeliaus į ateitį, vadinamą istorija. Kaip po tokių monologų telieka palinksėti ir pagirti kalbantįjį, taip mažėja ir bet kokios refleksijos, adekvatesnio, tiesiog normalaus vertinimo. Nekalbant apie savirefleksiją. Kai sakoma, kad nebėra kritikos, tai ne jos nebėra – jai tiesiog nėra vietos reikštis. Ji tapo ne tik nereikalinga, bet ir nenaudinga. Nes ją keičia garsių kultūros žmonių pasisakymai apie būsimus ir buvusius kūrinius ir kokie jie buvo ar bus geri. Kitokių nekuriama. O jei kurį menininką ištinka jubiliejus – bus giriamasi be perstojo ir vardijami ar kelintąkart kartojami savi nuopelnai, kurių kažkodėl anksčiau niekas nepastebėjo. Menininkai pasakoja apie save, dažnai koreguodami ir istoriją, nes ir atmintis nebe ta, ir pasitenkinimo visais anksčiau buvusiais ordinais nebeliko, ir tiesiog – istorija sukosi aplink juos, o ne jie – aplink istoriją. Ar prisimenate kokio nors kritiko komentarą po tokiu interviu? Blaivesnį meno istoriko įvertinimą? Kultūrologo tekstą apie dar nemirusį jubiliatą?

Taip menininkai kelia tostus už save ir stoja į tokią pačią anksčiau minėtą monologų estafetę, kurioje garsiausio dirigento savigyrą rytoj pakeis žymiausio fotografo interviu, o poryt – dar ryškesnio, nors tik vakar gimusio madų dizainerio. Rungtyniaujama dėl žiniasklaidos priemonių – kurią paimti? Dėl dėmesio, kurio ir taip sočiai gauta. Ką apie mūsų meną, kultūrą galės spręsti kultūrologai ir istorikai po 20 metų? Tik tiek, kad visi buvo genialūs. Nes be pačių autorių narciziško – kito žvilgsnio nebėra. Semiotikų posakis, kad autorius turi numirti, t. y. po kūrinio pristatymo turi kalbėti tik jį vertinantys – numirė pats. Jau dabar studentai žino, kad prieš 30–60 metų visas mūsų menas buvo rezistencinis. Kas tada pakito atgavus Nepriklausomybę? O ir – logiškas sekantis klausimas – kam jos apskritai reikėjo, ir kodėl į miškus ėjo kiti rezistentai, o jų giminės keliavo į Sibirą? Namie nesisėdėjo? Ir kaip tada – meno rezistentai, bet apkabinėti komjaunimo ir TSRS valstybinėmis premijomis? Vadinsi, viskas buvo leista? Metaforos, ta galinga Ezopo kalba, šiandien idealiai leidžia manipuliuoti faktais, ir staiga ta ilgą laiką kūriniuose matyta sovietinė propaganda pasirodo iš tiesų buvusi itin sąmojinga ir gerai paslėpta parodija, o užfiksuoto pionieriaus akyse šiandien matomas tarybinio vergo žvilgsnis. Poezijos spektaklis prišaukė Nepriklausomybės aktą, tyli virtuvinio muzikavimo grupė išsiveržė dainuojančiomis miniomis į gatves...

Visa tai nėra nekalta paties menininko savigyra, šiandien užplūdusi visus kanalus kaip cunamis. Iš tiesų ekskursai į istoriją ir jos perrašymai sau patogia linkme koreguoja ir mūsų pamatą, tapatumą. Sąjūdžio metais buvo populiari frazė, atėjusi iš knygos pavadinimo – „Tiesos sakymas“. Šiandien to vėl reikėtų kaip tvirto ir be reveransų paviešinto pagrindo, į kurį galėtume atsispirti ir tada jau kilti į bet kurias, tačiau realių pergalių ar pralaimėjimų erdves. Nes tikrovė ir istorija perrašoma, tik nebe ideologiškai, o pagal kiekvieno asmeninę simuliakrinę sampratą. Neva – kaip pamenu, taip ir buvo, o pamenu save gražų. Savikritika, kaip minėjau, tapo visiškai nereikalingu atavizmu, bet vengiama ir bet kokio refleksijos organo, kuris išduotų, kad klausytojai ar žiūrovai gali būti įvairūs, ir nebūna taip, kad kūrinys visus vienodai šokiruotų ar būtų visų pripažintas. Visada būna ir tokių žiūrovų, kurie nieko ypatingo meno kūrinyje nematys, nepaisant to – o gal kaip tik todėl – kad puikiai tą meną suvokia. Bet menininkui šiandien refleksijos nereikia, teikite jam gėles ir premijas. Savipakankamas menininkas – toks pat absurdas ir oksimoronas kaip savipakankamas draugas, t. y. draugaujantis tik su savimi. Parašantis ir pasilaižantis, t. y. pasiláikinantis. Toks bekompromisis menininkas šiandien žengia į koją su epocha, nes norėdamas būti madingas rūpinasi vienu – kaip sėkmingai save parduoti. Išeina kaip visada: parsiduoti.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"