TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Malkų deficitas po korupcijos šydu

2007 06 16 0:00

Nuolat kylančios malkų kainos stumia kaimietį į neviltį: vienas kubinis metras malkų gyventojams kainuoja nuo 58 litų iki 82 litų (su PVM).

Kazlų Rūdoje (Marijampolės r.) už Europos Sąjungos (ES) pinigus išsiplėtusi medienos plokščių įmonė superka žaliavą už 49-54 litus (kaina be pridėtinės vertės mokesčio (PVM), nes šį mokestį valstybė įmonei grąžina). Generalinė miškų urėdija primygtinai rekomenduoja urėdams didinti medienos pardavimą šiam monstrui, kurio beveik visa produkcija keliauja į užsienį.

Nekirsto, augančio miško, tinkamo technologiškai perdirbti ir malkoms, vieno kubinio metro kaina tik 2-4 litai. Kaimiečiai noriai valytų miškus už tokią kainą, tačiau Generalinė miškų urėdija griežtai riboja tokio miško pardavimą. Beveik iki nulio. Be to, prisidengiant ES aplinkosaugininkų reikalavimais šimtai tūkstančių kubinių metrų malkinės medienos paliekama pūti. Tik tam, kad pagerėtų kirtimo fondas, duodantis daugiau pinigų.

Šiluminės katilinės, naudojančios biokurą, jaučia vis didėjantį jo stygių. Per 2005 metų pirmą pusmetį šios katilinės sunaudojo vos 29,9 tūkst. kub. metrų malkų. Tik dėl medžio apdirbimo atliekų ir pjuvenų, gaunamų be suvaržymų, šilumininkai sugebėjo per šį laikotarpį pagaminti daugiau kaip 500 tūkst. MWh šiluminės energijos.

Apsukrūs verslininkai susigriebė plėtoti karklų plantacijas, teigdami, kad taip bus išspręstas šilumos ūkio aprūpinimas kuru. Mat per šį "verslą" yra galimybė gauti nemažą ES pinigų kapšą.

Tuo metu Lietuvos miškuose dėl savaiminio medynų išsiretinimo kasmet trūnija apie 11 mln. kubinių metrų medienos, tinkančios šilumai gauti.

2005 metais Lietuvos šilumos gamintojai sunaudojo 83,6 procento dujų, o biokuro - tik vos 10 proc. iš bendro kuro balanso. Švedai, priešingai, gamtinių dujų naudojo tik 6 proc., o biokuras ir kiti atsinaujinančios energijos šaltiniai sudarė 60 proc.

Pradėjus diegti skandinavišką miško ruošos technologiją, buvo kuriamos ir augo rangos įmonės. Pirmieji rangovai buvo iš tų pačių urėdijų "paskatinti" išeiti miško kirtėjai, kurių dauguma dėl menko uždarbio jau paliko mišką. 2005 metais miško ruošai buvo atseikėta 30,8 lito už kubinį metrą, o urėdijoms atiteko po 29,4 lito už pagamintą medienos kubinį metrą. Tikras paradoksas. Rangovui, turinčiam nemažų ūkinės veiklos išlaidų ir mokančiam valstybei mokesčius, už kubinį metrą pagamintos medienos atseikėjama beveik tokia pati pinigų suma, kokią urėdijos skiria savo valdininkijai išlaikyti.

2005 metais įmonės rangovės išvežė iš miško tik 50 proc. jų pačių pagamintos medienos. Urėdijos tebesiekia viešpatauti šiame miško ruošos etape, griaudamos jų pačių sukurtą rangovinę miško ruošos sistemą. Rangovams siūlomos tik sunkiai įveikiamos biržės ir kiti rankų darbai, kuriems reikia daug darbo jėgos, bet jie blogai finansuojami. Iš rangovų reikalaujama tokios aukštos darbų kokybės, kokios patys miškininkai dar nebuvo pasiekę. Rangovai, gaunantys mažą pelną, neturi galimybės atnaujinti pasenusių mechanizmų, užtikrinti saugaus darbo. Taip pačių miškininkų sumanyta miško ruošos ranga neturi ateities.

Teigiama, kad medienos kainas reguliuoja rinka. Tai ne visai tiesa. Pamirštama, kad medienos kainos svarbi sudėtinė dalis yra nekirsto miško vertė, kurią privalo nustatyti valstybė. Mūsų šalyje ji yra 4-7 kartus mažesnė nei Švedijoje ar Suomijoje. Intensyviame miškų ūkyje (toks yra Lietuvoje) ši kaina sudaro 30-65 proc. pagamintos medienos kainos. 2005 metais urėdijų parduotos medienos vidutinė kaina tebuvo 103,8 lito už kub. metrą. Vadinasi, nekirsto miško vienas kubinis metras vidutiniškai turėjo būti įvertintas bent 49 litais. Tačiau kaip įprasta, patys miškininkai kubinį metrą įvertina tik 34 litais. Toks žongliravimas nekirsto miško kainomis leidžia urėdijoms dirbtinai sumažinti pagamintos medienos savikainą ir gauti išpūstą pelną, kurį apsukrūs urėdai sumažina pirkdami prabangius automobilius, ištaigingai renovuodami valdininkų kabinetus. Tik nedidelė sumelė (o ji kasmet beveik vienoda) nubyra valstybei.

Miškai laukia kardinalios reorganizacijos. Būtina sukurti du sektorius: miško auginimo bei priežiūros ir komercinės (miško ruošos), kuris turėtų būti visiškai privatizuotas. Laiku ir pagrįstai nustatytos nekirsto miško kainos leistų užtikrinti kokybišką miško atkūrimą ir padorius atlyginimus valstybės pareigūnams, atsakingiems už miško atkūrimą bei priežiūrą. Be to, atsirastų patikima ir kasdienė, o ne proginė miškų kontrolė, kai pagrindinė figūra būtų girininkas su gerai aprūpinta eigulių komanda. Valstybinis miškų pareigūnas, užsiimantis miško ruošos bei medienos pardavimo verslu, nesuinteresuotas tausoti paties didžiausio Lietuvos turto - miškų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"