TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Malonumo ir žmogiškumo principai

2016 10 08 6:00

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“Iš Evangelijos pagal Luką

Jobo knygos fragmentai Bažnyčios liturgijoje buvo skaitomi praėjusią savaitę. Popiežius Benediktas XVI, komentuodamas jos įvadinius skyrius, pastebi šėtono pajuoką žmogui, bet kartu reikia suprasti, kad taip pajuokiamas ir Dievas: kūrinys, Jo sukurtas pagal savo panašumą, yra pasigailėjimo vertas padaras. Visa, kas jame atrodo gera, tai tik fasadas. Iš tikrųjų, kiekvienam žmogui rūpi tik gera jo savijauta. Štai tokią diagnozę pateikia šėtonas, Apreiškime Jonui vadinamas „mūsų brolių kaltintoju“, skundusiu juos „mūsų Dievui dieną ir naktį“.

Juodinti žmogų ir visą kūriniją reiškia juodinti Dievą, teisinti tą, kuris Jo atsižada. Žmogaus juodinti nedera, tačiau jį laikyti saule, šviesa būtų taip pat nepadoru. Martinas Lutheris su savo draugija labai negatyviai aptarinėjo žmogų, laikydamas jį visiškai sugedusiu, o jo nesavanaudišką veiklą – savanaudiškumo apraiškomis. Tiesa, panašias įžvalgas pateikė ir Friedrichas Nietzsche. Jį atkartojo Zygmuntas Baumanas – mylėdamas kitą slaptai myli save, savo susikurtą kito įvaizdį. Šetoniškoji diagnozė, minėta Josepho Ratzingerio, nėra visiškai išlaužta iš piršto. Komentuojamos Evangelijos fragmentas iš dalies galėtų būti tapatinamas su pritarimu, kad malonumo principas gali tapti aukštesnis už žmogiškumo principą – padėką.

Evangelijoje minima dešimt raupsuotųjų. Visi jie pažeminti, izoliuoti nuo sveikų žmonių bendruomenės. Neturi teisės liestis prie sveikųjų. Bendravimas vyksta tik per saugų atstumą. Maistą šiems ligoniams nešiojo artimieji į sutartas vietas. Žeminanti izoliacija. Kol ši liga netapo išgydoma mediciniškai, dar tamsiųjų viduramžių laikotarpiu išgarsėjo leprozoriumai – sergančiųjų raupsais karantino vieta. Kolonijos dažnai buvo įkuriamos salose ar kitose atokiose vietose. Išeinantys iš apgyvendintose vietose esančios kolonijos sergantieji dažnai privalėjo dėvėti barškučius, iš tolo perspėjančius aplinkinius, kad artinasi raupsuotasis. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje paskutinis leprozoriumas panaikintas tik 1944 metais Klaipėdoje.

Ir štai įvyksta stebuklas – raupsuotųjų būrys pasveiksta. Didis stebuklas! Masiniai pasveikimo atvejai dar nebuvo girdėti. Džiugesys begalinis, tačiau padėkos, įvertinimo, susimąstymo beveik nėra. Vienas vienintelis iš dešimties susiprotėjo, kad reikia padėkoti ir pašlovinti Dievą, nes tik Jam padedant ir tarpininkaujant Jėzui įvyko šis nuostabus išgijimas. Ar šetoniškoji diagnozė visiškai klaidinga – žmogui rūpi tik gera savijauta, o visa kita – tik po to, pirmiausiai save patenkinus?

Vienareikšmiško atsakymo, turbūt, nėra. Oficialioji Romos katalikų bažnyčia moko, jog žmogus nėra nei angelas, nei velnias. Jis – gėrio ir blogio kovos laukas. Jis gali būti ir egoistas, ir altruistas. Ir įdomiausia, kad šios savybės gali tarpusavyje kažkaip derėti.

Ne per seniausiai šventąja paskelbta Kalkutos vargšų globėja Motina Teresė. Ką apie ją galėtume pasakyti? Ar jai rūpėjo tik jos gera savijauta, ar labiau kito savijauta? Beje, reikia prisiminti istorinius duomenis, kad viduramžių raupsuotųjų getuose dažniausiai tarnaudavo vienuoliai. Nejaugi ir jie tai darė vien tik dėl užslėptos meilės sau? Istorija liudija, kad daugelis iš jų mirė nuo tų pačių ligų, kuriomis sirgo jų slaugomieji. Vienareikšmiško atsakymo nėra...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"