TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mano mitingas!

2010 05 21 0:00

Šios savaitės pirmadienį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos iniciatyva prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Vilniuje buvo surengtas mitingas dėl netinkamo istorijos dėstymo ir egzaminavimo.

Anot Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininko Vyto Miliausko, "ilgai įvairioms valdžioms rašėme dėl netinkamo pokario rezistencijos, partizaninio judėjimo dėstymo, bet niekas nekreipė dėmesio".

Štai į šitą mitingą, jei tai būtų buvusi ne darbo diena, būčiau atskubėjusi ir aš, ir dar vienas kitas mano kraštietis žemaitis, kuriems sunkiu akmeniu ant širdies gula nesuprantamas mūsų valdžios ("mūsų" - tuo požiūriu, kad valdančiojoje koalicijoje yra daug tremtinių ir politinių kalinių atstovų, įsiliejusių į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretas) abejingumas naujausių laikų Lietuvos istorijai ir patriotiniam jaunosios kartos auklėjimui.

V.Miliauskas, kalbėdamas apie raštus be atsakymo, nė kiek neperdeda. Prie mano akių Kretingos rinkimų apygardoje išrinktam Seimo nariui Vaidotui Bacevičiui buvo įteikti raštai, raginantys Seimą konkrečiais sprendimais, o ne vien gražiom frazėm švenčių proga, "įvesti" į Lietuvos jaunosios kartos gyvenimą gyvąją pokario istoriją, partizanų idėjas, tą Lietuvą, dėl kurios jie ėjo į miškus, kentėjo kalėjimuose, žuvo. Bet kol kas, nors praėjo jau ne vienas mėnuo, gautas atsakymas tik į vieną tų raštų punktą - dėl paminklo Lukiškių aikštėje. O juk buvo tame rašte ir punktai apie istorijos pamokų mokykloje turinį ir kokybę, bet į juos, matyt, numota ranka.

Šiandien, išgirdę apie savo bendraminčių mitingą Vilniuje, to rašto autoriai raudonuoja iš gėdos. Mat jie, naivuoliai, tikėjo, kad jau gyvena "savo" valdžios laikus, o, pasirodo, dar nesibaigė neokomunistų era, jei tam, kad pakalbintų valdžią patriotizmo klausimais, buvę tremtiniai ir kaliniai turi rinktis į mitingą lyg kokie našlaičiai ar marginalai svetimųjų valdomoje visuomenėje.

Vėlgi kaip pirštu į akį pataikė V.Miliauskas, teigdamas, jog "vieni mokytojai veda vaikus į muziejus, rengia susitikimus su buvusiais partizanais, o kiti nedaro nieko. Jeigu būtų programoje šiai temai daugiau vietos, visi turėtų daryti".

Šiuos žodžius irgi galiu iliustruoti savo patyrimu.

Jau ne pirmus metus stebiu vieno entuziasto visuomenininko pastangomis sukurtos rezistencijai skirtos muziejinės ekspozicijos likimą. Nei savo, nei savo tėvų likimu tiesiogiai nesusijęs su pokario kovų dalyviais, o tik meilės Lietuvai ir jos laisvę gynusiems patriotams įkvėptas visuomenininkas savo lėšomis surinko eksponatus, savo jėgomis viską įformino, o kai privatus muziejus peraugo jo namų erdves, entuziastas ėmė ieškoti jam tinkamų ir visuomenei priimtinų patalpų. Iš pradžių jis pasisiūlė ekspoziciją padovanoti (be jokio atlygio!) Grūšlaukės (Kretingos r.) mokyklai. Viena, su Grūšlaukės apylinkėmis buvo susijusios ekspozicijoje minimų kai kurių partizanų gyvenimo ir kovų vietos, antra, mokyklos tuometis direktorius buvo istorikas. Atrodė, kad toks specialistas geriausiai galės įvertinti tokio muziejaus svarbą patriotiniam mokinių auklėjimui. Deja, direktorius dovanos nepriėmė. Nepadėjo nė istorijos žinios! Tada muziejų priglaudė Darbėnų mokykla (nors jai tuo metu vadovavo chemijos specialistas...). Tų pačių Darbėnų, kuriuos taip šiltai mini savo rašiniuose Vytautas V.Landsbergis ir kurie žadina itin nemalonius prisiminimus prezidentui Algirdui Brazauskui! Ką gi, toks jau tas gyvenimas.

Kurį laiką muziejus nestokojo nei mokyklos (net šiokios tokios lėšos buvo skiriamos jam paremti), nei lankytojų dėmesio. Bet ilgainiui viskas priduso, apsinešė dulkėmis. Nebeliko lėšų, entuziastų dirbti veltui irgi neatsirado. Mesti akmenį į mokyklą nenorėčiau. Juk, be piniginio, dar būna ir moralinis skatinimas: mokiniai, pavyzdžiui, laukia mokytojų skatinimo, mokytojai - direktoriaus, o direktorius - rajono ar sostinės administracijos dėmesio ar bent jau moralinės paramos. Aptariamu atveju nebuvo nieko, ir istorijos pamokos mokykloje šiandien vyksta be jokio sąlyčio su šalimais dūlančiais vertingais gyvosios istorijos "liudininkais". Tiesa, pasikeitus mokyklos vadovui, atsirado požymių, jog naujoji direktorė, nelaukdama nurodymų ar raginimų "iš aukščiau", ryšis savo iniciatyva atverti muziejaus duris. Bet ar ilgam? Ar neuždarys jų vėl ŠMM ir savivaldybės valdininkų abejingumas?

Kažkieno (nejau "mūsų"?) valdžios laikais viską imta versti preke, o tai, kas neparduodama už pinigus, skelbiama beverčiais dalykais. Toks prekinis požiūris į vertybes brukamas ne per policijos prižiūrimus mitingus, bet iš Seimo tribūnos ir per daugumą informacijos priemonių. Tad nenuostabu, kad Tėvynės meilė, patriotizmas, savanoriškas darbas be atlyginimo, idealizmas neretai tampa patyčių objektu.

Jei ir toliau apsiribosime vien proginiu pagarbos demonstravimu, simbolinėmis gėlėmis prie pavienių paminklų partizanams, bijau, sulauksime dienos, kai koks kultūros ar švietimo ministras/viceministras ir apie Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą ir kitus už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus pasakys panašiai, kaip viceministrė Nerija Putinaitė pasakė apie vieną didžiausių visų laikų lietuvį Joną Basanavičių: atseit psichiškai nesveiki žmonės buvę...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"