TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mano vasarų mokytojai

2015 05 15 6:00

Už lango besikeičiantys pavasariai vėl skatina rūšiuoti lentynose užsibuvusias knygas. Dalis jų turės garbę čia likti, kitos keliaus į talpesnes miestelio bibliotekos saugyklas. Su kuriomis atsisveikinti, kurias pagloboti? Vos ne hamletiškas klausimas.

Šis atrankos procesas suaktyvėja būtent gegužę, ir žinau kodėl. Tai nuo vaikystės likęs įprotis baigiantis mokslo metams grąžinti "išmoktus" vadovėlius. Tuomet pamažu tuštėjančią mokyklinę kuprinę bematant pripildydavo atūžiantis šiltas vasaros atostogų vėjas. Tikiu, kad būtent tokį vėją artėjant birželiui savo kuprinėse nešiojasi ir šių laikų mokiniai.

Beje, mokytojai gegužę tapdavo geresni. Vieni, taupydami auklėtinių laiką per keturiasdešimt penkias minutes gebėdavo išdėstyti kelių pamokų programą, kiti nebeužduodavo namų darbų. Net patys griežčiausieji, žiūrėk, imdavo ir neatlaikydavo katinų balsais kniaukiančio choro spaudimo paleisti namo. Tačiau net iki šiol būtent paskutinį pavasario mėnesį pirmiausia prisimenu savo istorijos mokytoją - nuostabų pedagogą su akiniais ir barzda.

Nebuvau geriausias jo mokinys. Ne visuomet įstengdavau suprasti, kodėl mūsų didikams savo verkiančias dukteris reikėjo tekinti už užjūrio kilmingųjų. Dėl koją pakišusio jaudulio per egzaminą taip ir nesutarėme, kas yra „feodas“. Tačiau turiu pripažinti, kad šis iniciatyvus žmogus savo pavyzdžiu padarė didžiulę įtaką mano gyvenimo vasaroms.

Esu jam dėkingas už pirmą maršrutą žemėlapyje, kelionėje būtinų daiktų sąrašą, patarimą pamatyti. Dar ir šiandien nepavargstu tvirtinti, kad visi keliai, geležinkelio ruožai ir lėktuvų kilimo takai prasideda būtent tame istorijos pamokų kabinete, trečiame vidurinės mokyklos pastato aukšte.

Taigi, gerbiamos knygos, ateikit po vieną. „Kelionė leidžia dar kartą sugrįžti į vaikystę. Ji mus priverčia smalsauti, šniukštinėti, žvalgytis, be atvangos klausinėti į viską rodant pirštu ir kaip vaikui mokantis skiemenuoti kalba, nuo kurios dažniausiai lūžta liežuvis. Kelionė – tai alcheminis virsmas, kai, išoriniams įspūdžiams susiliejus su vidine patirtimi, gimsta visiškai naujas darinys, kurį galima pavadinti ir Filosofiniu akmeniu, ir Jaunystės eliksyru, ir Auksiniu sielos vaiku. Kiekvienas alchemikas gauna būtent tai, ko nusipelnė. Kiekvienas keliauninkas – irgi“, - buria Jurgos Ivanauskaitės „Kelionių alchemija“.

„Pastebiu, kad bemaž visi keliavusieji tampa paprastesni, į gyvenimą žiūri laisviau, į visuomenės brukamas vertybes kritiškiau, jie tolerantiškesni, net ir pavargusiose akyse matau daugiau gyvybės, daugiau meilės gyvenimui ir pasaulio žmonėms. Kelias atveria akis ir širdis, grūdina. Be to, jis išmoko klausti, kas yra svarbiausia, nes atsakius daug dalykų tampa nereikšmingi, išlieka tik tie, kurie bus svarbūs gyvenimo pabaigos ar amžinybės akistatoje“, - neslepia Evelina Savickaitė kartu su bendrakeleiviu Karoliu Kazlauskiu sukurtoje „Iter vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį“.

„Netikėtomis akimirkomis tolimose kelionėse susivokiu ir tiesiog būnu ten, kur tuomet save randu, apsikabinu su pasauliu, nurimstu ir priimu. Tuomet jis ima atsiverti naujomis spalvomis, kvapais ir garsais, kiekvienas žingsnis prisipildo gelmės ir erdvių...“ - dovanoja Mariaus Abramavičiaus „Punktyrai kelio paraštėse. Kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“.

„Atsimenu, mane nustebino vaikiškas atradimas, kad Šventoji įteka į Nerį, Nemuną, ir juo galima nusiirti iki jūros. Mintyse sėsdavau į valtį ir vienas įveikdavau visas kliūtis ir pavojus. Galvojau, kokie tie keliautojai laimingi žmonės – laivas sudužo, juos išmetė į salą ir... Pamatyti, keliauti – kas galėtų būti geriau? Taip ir dabar tebeatrodo“, - tiesiai mina Edvardas Žižys „Dviračiu aplink pasaulį“.

Perkratęs spintą, apdairiai pacitavau dviejų moterų ir dviejų vyrų užrašytus pamąstymus, - tam, kad netrukdyčiau lygių galimybių kontrolierių. Džiugu skaityti mintis suvokiančiųjų, kad objektyviai spręsti apie supantį pasaulį, kultūrų bei religijų panašumus ir skirtumus įmanoma tik tiesiogiai palietus, o ne stebint skystųjų kristalų ekrane. Tikiu, kad visi jie turėjo gerus mokytojus.

Minėti autoriai man yra autoritetai, nors, spėju, primygtinai nesiekė tokie būti. Patinka – pasiimk, neaktualu – ieškok kitur.

Patiko. Pasiėmiau. Pasilieku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"