Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Mano Vyriausybė

 
2016 10 27 6:00

Šių rinkimų rezultatai daug kam netikėti, tačiau išlieka tie patys klausimai, kas tai per dariniai yra tos partinės koalicijos, kokią reikšmę turi jų sudaromos sutartys, kokias teises sudarant Vyriausybę turi šalies prezidentas. Ginčuose kažkodėl nenorima vadovautis pirminiu dokumentu – Konstitucija, kurioje Vyriausybės formavimo klausimai seniai sureguliuoti.

Konstitucijoje nerasime partijų programų kaip teisinio dokumento, nerasime nei koalicijų politinių tarybų ar kitų nekonstitucinių darinių, nes rašant Konstituciją buvo susitarta, kad partijų programos – tik jų politinių ambicijų tekstai, o sudarant Vyriausybę svarbiausias dokumentas yra Vyriausybės programa. Ją prezidento skirtas ministras pirmininkas kartu su Vyriausybės nariais ministrais per penkiolika dienų turi pristatyti Seimui patvirtinti. Tik labai retais atvejais tokia Vyriausybės programa galėtų būti vienos partijos idėjų produktas. Mūsų atveju to negali būti, nes nė viena partija Seime neturi tiek balsų, kad galėtų būti rami, jog Seimas programą patvirtins, o du kartus iš eilės nepatvirtinus žlunga dar nepradėjusi dirbti pati Vyriausybė su ministru pirmininku priešakyje.

Konstitucijoje nenurodyta, kaip greitai prezidentas turi skirti ministrą pirmininką. Mat jam pačiam reikia užsitikrinti Seimo pritarimą. O tokio pritarimo gali tikėtis, jeigu bus žinomi ministro pirmininko pasirinkti ir prezidentui priimtini ministrai. Taigi formuojant Vyriausybę visi trys yra surišti ir visiems reikia tartis. Taigi pareiga gauti Seimo pritarimą skiriant ministrą pirmininką tenka prezidentui, pareiga pasirinkti tokius ministrus, kuriuos skirs prezidentas, tenka ministrui pirmininkui, o pareiga parengti Vyriausybės programą taip, kad ji Seime būtų patvirtinta, tenka visiems ministrams. Suprantama, kad Vyriausybės programa bus patvirtinta tuo didesniu balsų skaičiumi, kuo daugiau joje bus atsispindėti ir kitų parlamentinių partijų rinkimų pažadai. Tad konstitucinė pareiga siūlyti tai, kas, jų nuomone, turėtų būti išdėstyta Vyriausybės programoje, tenka visoms į Seimą patekusioms partijos. Kitaip jų nariai, Seime balsuodami prieš Vyriausybės programą, iš esmės neatstovautų savo rinkėjams.

Vėl keliamas klausimas, ką prezidentas, gavęs Seimo pritarimą, turi skirti ministru pirmininku. Tai nusprendžia Seimo narių dauguma. Jeigu prezidentas užsitikrintų Seimo pritarimą ministru pirmininku skirti jokiai partijai nepriklausantį ne Seimo narį – toks skyrimas būtų konstitucinis. Vis dėlto lieka žodis „jeigu“. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio prasmę galima būti kartu Seimo nariu ir ministru pirmininku, tačiau nebūtina. Ką tai reiškia, kai sakoma, kad Vyriausybėje turi dirbti specialistai? Žinoma, ne tai, kad siuvyklai turi vadovauti siuvėjas. Konstitucija nustato solidarią ministrų atsakomybę už visos Vyriausybės veiklą. Asmeninę atsakomybę už Vyriausybės veiklą turi ministras pirmininkas. Kitaip sakant – visi jo pasirinkti ministrai, o ministrai vienas kitam turi būti „lyg aš pats – alter ego„. Prieštarauti ministrui pirmininkui pagal Konstituciją ministras gali tik balsuodamas Vyriausybės posėdyje arba atsistatydindamas. Ir negali būti jokių partinių nurodymų. Kitaip ministras pirmininkas gali pateikti prezidentui teikimą atleisti ministrą. Tai reiškia, kad ministras pirmininkas apsiriko jį pasirinkdamas. O iš to išeina, kad buvimas kartu Seimo nariu ir Vyriausybės nariu turėtų būti labiau išimtis nei taisyklė. Juo labiau jog Konstitucija įsakmiai nurodo, kad Seimas, taigi ir jo nariai, turi kontroliuoti Vyriausybę. Negana to, Seimui suteikta galimybė šalinti ministrus ar net patį ministrą pirmininką iš pareigų. Tad ministrai, dirbantys tik Vyriausybėje, ir būtų tie specialistai (profesionalai), apie kuriuos tiek daug dabar kalbama. Taigi jei Vyriausybės programa būtų patvirtinta tokiu pagrindu, tai ne tik ministras pirmininkas, ministrai, Seimo nariai, bet ir dauguma rinkėjų galėtų sakyti, kad tai – „mano Vyriausybė“.

Jau dabar aišku, kad bus ginčų dėl liberalų siūlymų. Daugumoje valstybių liberalioji demokratija kaip santvarkos rūšis įsitvirtino visai nedalyvaujant liberalų partijoms. Tokių partijų net nebuvo. Mat liberalių pažiūrų žmogus yra paprastas žmogus ir jam nėra jokio reikalo savo pažiūras paversti politinėmis. Liberalių pažiūrų žmonių yra visose partijose. Nusipieškime du trikampius greta vienas kito. Kairiajame trikampyje, kairiame jo kampe, sudėkime liberalų partijos kairiuosius, o dešiniajame kampe – dešiniuosius. Vidurys atiteks leiboristų partijoje esantiems liberalių pažiūrų žmonėms. Tą patį padarykime ir konservatorių trikampyje. Pamatysime, kad susiliečiantys kairiojo trikampio dešinieji ir dešiniojo trikampio kairieji yra liberalai vieni kitų atžvilgiu. Ir nuo pat liberalizmo kaip politinių pažiūrų demonstravimo pradžios jų pačių teoretikai suprato savo padėties dviprasmiškumą.

Siekiai sudaryti sąlygas laisvai ugdyti žmogaus asmenybę atsiremia į būtinybę apsaugoti žmones nuo materialinių sunkumų ar skurdo. Visiška laisvė versle sudaro sąlygas siekti kuo didesnio pelno. Tai galima padaryti nemokant už darbą tiek, kiek uždirbo darbininkas ar tarnautojas. Ta didžiulė socialinė atskirtis tarp darbdavio ir darbuotojo – liberalizmo padarinys. Toks liberalus socialinis „pseudodarvinizmas“ prasiskverbė ir į naująjį Darbo kodeksą (DK). Viskas jame lyg ir gerai, tačiau kodekse dingsta žmogus ir jo bėdos, jo savigarba ir siekiai. Jis – daiktas, darbo jėga. Šis DK – instrumentas kuo mažiau mokėti už darbą. Pasaulyje liberalizmas, kaip atskira politinė jėga, jau išsisėmė, Lietuvoje, deja, taip pat. Taigi supraskime ir vieni, ir kiti – nėra ko jų baimintis, nes tai tik aritmetinis balsų skaičius. Sukluskite, kiek daug žmonių šiandien nori pasakyti: „Tai – mano Vyriausybė, ja noriu pasitikėti.“ Juo labiau kad Lietuvos kaimynystėje (išskyrus latvius) prasidėjo karingo nacionalizmo ar ekstremalaus nacionalizmo era. O ji greitai nepraeis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"