TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Margaret Thatcher – politikė, tikėjusi žmonėmis

2013 04 09 12:19

Pasauliui gedint baronienės Margaret Thatcher, prisimenamas jos principingumas. Išties, principų turėjimas ir nuoseklus jų laikymasis yra savybė, kurią ne dažnai sutiksi tarp politikų. 

Pagarba žmogaus laisvei ir tikėjimas jo atsakingumu – tokias deklaracijas iš politikų lūpų girdime prieš kiekvienus rinkimus, bet retas sugeba tai įgyvendinti, panaikindamas valstybės sau suteiktas funkcijas ir jų finansavimą ar privatizuodamas valstybines įmones. Thatcher ir jos vykdoma politika buvo neeilinis pavyzdys, kaip pasitikėjimas žmonėmis ir suteikimas jiems ekonominės laisvės ne tik didina ekonominę gerovę, bet ir atneša politinių dividendų rinkimuose. Būdama nevienareikšmiškai vertinama figūra, Margaret Thatcher sugebėjo tapti ilgiausiai per pastaruosius šimtmečius poste išsilaikiusia Jungtinės Karalystės premjere.

„Valstybės pinigų“ buvimas yra gaji idėja, su kuria kovojo Geležinė Ledi. Savo įsimintinoje 1983 m. kalboje ji teigė, kad „Vienas iš pagrindinių mūsų laikų debatų yra apie tai, kiek jūsų pinigų turėtų išleisti valdžia ir kiek jums turėtų likti, kad išleistumėte savo šeimai. Niekuomet nepamirškime šios fundamentalios tiesos: valdžia neturi jokio pajamų šaltinio išskyrus pinigus, kuriuos uždirba patys žmonės. Jei valdžia nori išleisti daugiau, ji gali tai padaryti tik skolindamasi jūsų sutaupytas lėšas arba didindama jūsų mokamus mokesčius. Neverta mąstyti, kad tai apmokės kažkas kitas – tas „kažkas kitas“ esi tu. Nėra tokio dalyko kaip vieši pinigai; yra tik mokesčių mokėtojų pinigai.“

Noras palikti daugiau lėšų žmonių, o ne valdžios kišenėse buvo realizuotas drastiškai mažinant mokesčius. Aukščiausias progresinio gyventojų pajamų mokesčio laiptelis buvo nuleistas nuo 83 proc. (neįtikėtina, tačiau kai kurioms pajamoms GPM siekdavo net 98 proc.!) iki 40 proc. Tuo metu politikei patarinėjo žymus ekonomistas Arthuras Lafferas, o mokesčių mažinimo pasekmės visiškai atitiko jo garbei pavadintą kreivę, parodančią, kad mokesčių mažinimas gali padidinti mokestines pajamas. Iki mokesčių mažinimo, dešimtadalis daugiausiai uždirbančių Didžiosios Britanijos gyventojų į biudžeto katilą sunešdavo 32 proc. visų GPM pajamų, o reikšmingai sumažinus mokesčių tarifus, jų sumokama GPM pajamų dalis išaugo net iki 45 proc. Jeigu turime nesenų pavyzdžių, kaip aukšti mokesčiai iš šalių išveja turtingiausius gyventojus ir menininkus, tai Jungtinėje Karalystėje sumažinti mokesčiai 1987 m. „susigrąžino“ dėl aukštų mokesčių išvykusį aktorių Michael Caine ir daugelį kitų išvykusių žmonių.

Iš pagarbos žmogui kylantis mokesčių mažinimas glaudžiai susijęs su Margaret Thatcher siekiu, kad žmonės būtų laisvesni ir atsakingesni bei nesiektų permesti pareigą rūpintis savimi valstybei. Viename interviu 1984 m. buvusi premjerė išreiškė rūpestį, kad „mes perėjome į laikmetį, kai per daug vaikų ir žmonių mąsto „Aš turiu problemą, tai yra valdžios darbas ją išspręsti!“ arba „Aš turiu problemą, tad eisiu ir gausiu valstybės finansavimą jai spręsti!“ arba „Aš esu benamis, valdžia privalo mane apgyvendinti!“ ir jie numeta savo problemas visuomenei, o kas yra visuomenė? Nėra tokio dalyko! Yra konkretūs vyrai ir moterys, ir šeimos, ir jokia valdžia negali kažko padaryti, išskyrus veikdama per žmones, o žmonės pirma žiūri patys savęs [...] žmonės per daug galvoja apie teises, o ne pareigas, nes nėra tokio dalyko kaip teisė į išmoką, kol kažkas kitas neturi pareigos tai apmokėti.“

Lygiavos siekiantiems socialistams rėžė akį drąsus ir atviras Margaret Thatcher pripažinimas, kad laisvoje visuomenėje ekonominė nelygybė yra neišvengiama ir kad reikia ne kovoti su ja, o siekti, kad realios gyventojų pajamos absoliučia suma nuolat augtų. Savo paskutinėje kalboje Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose 1990 m. leiboristų kritiką dėl išaugusios nelygybės premjerė atrėmė tuo, kad visose pajamų grupėse gyventojai uždirba daugiau nei jai pradėjus vadovauti šaliai 1979 m. „Ką sako gerbiamas parlamento narys (leiboristas) yra tai, kad geriau neturtingi būtų dar neturtingesni su sąlyga, kad turtingi būtų mažiau turtingi. Tokiu būdu niekuomet nesukursite tiek turto ar geresnių socialinių paslaugų, kaip mes sukūrėme.“

Natūralu, kad žmonėms esant skirtingiems, turintiems skirtingus gabumus ir savybes, skirtingi būna ir jų veiklos rezultatai. Kovojantys su šiuo reiškiniu socialistai visus gyventojus įkalina lygybėje, tačiau tai yra lygybė skurde – tą Lietuvos ir visos posovietinės erdvės gyventojai turėtų žinoti geriau nei bet kas kitas Vakarų pasaulyje. Niekas neabejoja Margaret Thatcher indėliu į Sovietų Sąjungos žlugimą.

Tačiau ar išsikovoję politinę laisvę, tebepuoselėjame ekonominę? Nepasitikėjimas žmogumi šiandien pernelyg akivaizdus. Sovietų Sąjungai griuvus, galimybė žmogui įdarbinti pačiam save tebelieka neįvertinta. Tai pasireiškia nuolat keliamais mokesčiais individualiai veiklai ar siekiu panaikinti verslo liudijimus kaip mokesčių mokėjimo formą, o juk ši forma yra galimybė lietuviui pačiam pinti ir pardavinėti krepšius, nepriklausyti nuo darbdavio, nusistatyti savo darbo valandas ir būti atsakingam už savo sėkmę ar nesėkmę. Būdama bakalėjininko dukra ir kilusi iš žemesnio vidurinės klasės sluoksnio, Margaret Thatcher ne tuščiai kalbėjo, jog ekonominė laisvė leidžia kurti ekonominę gerovę – jos žodžiai buvo vaisingi, iš pagrindų pakeitę Britaniją, Europą, Sovietų Sąjungą.

Šiandien Lietuvoje paplitęs valdžios nepasitikėjimas žmogumi pasireiškia ir tada, kai reguliuojanti valdžios ranka žmonėms neduoda žengti nei žingsnio į šoną nuo (nuolat didinamos) gausybės įstatymų ir poįstatyminių aktų raidžių. Valdžios nepasitikėjimas žmogumi griauna ir paties žmogaus pasitikėjimą savimi, kuomet žmonės mieliau renkasi atiduoti dalį savo laisvės mainais į mažesnę atsakomybę už save patį, savo profesijos pasirinkimą (prašant valstybės prognozuoti būsimas „paklausias“ profesijas), savo pareigą padėti pagyvenusiems tėvams ir seneliams (sakant, kad tai daryti – valstybinės „Sodros“ pareiga) ar į sunkią padėtį patekusiam artimui (neaukojant labdarai, nes vargšams jis padeda per mokesčius).

„Tečerizmo“ politika pagydė Europos ligonį. Trečiojo kelio tarp socializmo ir laisvos rinkos nepavyko rasti – arba valdžia pasitiki žmogumi ir leidžia jam veikti, arba juo nepasitikėdama paima didžiąją dalį jo pajamų ir prievarta teikia begalines „viešąsias“ paslaugas. Tačiau bėda su socializmu, kaip sakė baronienė, ta, kad galiausiai baigiasi svetimų žmonių pinigai, kuriuos galima būtų išleisti. Taikliau šiandieninės prasiskolinusios, pavojingu socializmo keliu nuėjusios Europos padėties apibūdinti neįmanoma. Margaret Thatcher išėjo, bet poreikis įgyvendinti jos dvasios politiką kaip niekad akivaizdus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"