TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Marijos ir Mortos mįslė

2016 07 16 6:00

Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. Iš Evangelijos pagal Luką.

Kas prieš savaitę rimtai klausėsi palyginimo apie gailestingąjį samarietį ir buvo darsyk įtikintas, kad krikščioniui nieko nėra svarbiau už drąsią, veiklią, pasiaukojančią artimo meilę, šį sekmadienį turbūt pasijus kiek suglumęs ir nusivylęs. Evangelijos giesmelė jau kita. Pasakojimas apie Mariją ir jos seserį Mortą siūlo priešingas išvadas. Būtų nuoseklu, jei anądien pašlovinęs artimo meilę Jėzus dabar pateiktų dar vieną pavyzdį – darbščią, rūpestingą, tarnaujančią Mortą, gailestingojo samariečio antrininkę. Bet Evangelija ir vėl pasuka paradokso keliu. Užuot pagyręs ir padrąsinęs Mortą, Jėzus giria Mariją, kuri tik sėdėjo ir klausėsi jo žodžių, nekreipdama dėmesio į savo suplukusią seserį. Pasirodo, Viešpačiui ji mielesnė, išsirinkusi „geriausiąją dalį“, pranašesnė už Mortą, nors ši nėrėsi iš kailio, kad įtiktų brangiam svečiui.

Esu seniau matęs panašių vaizdų per atlaidus klebonijose. Nusidirbusios šeimininkės, kurių niekas nepastebi, nekviečia prie stalo, nepadėkoja. Ir čia pat – kokia nors pamaldi, egzaltuota parapijos aktyvistė. Ji klebonui iš dešinės, ja žavimasi. Juodas kasdieninis darbas daug mažiau patrauklus nei šventos vėliavos.

Nejaugi Jėzus dabar mąstytų ir elgtųsi kaip tas nejautrus klebonas? Kad ir kiek vertintum dvasinį gyvenimą, kodėl jis aukščiau, geriau nei tarnavimas? Jeigu šventumo idealas yra Marija, kodėl palyginime apie gailestingąjį samarietį šnairuojama į du dvasininkus, kurie nesustojo prie sužeisto žmogaus? Jie greičiausiai skubėjo į pamaldas, nenorėjo susitepti ir galėtų lengvai teisintis pasirinkę aną „geriausiąją dalį“. Juk Evangelijos didvyriu tapusio samariečio tikroji sesuo yra Morta, o ne Marija.

Mums nesunku nepaisyti Jėzaus pastabos Marijos naudai ir pereiti į Mortos pusę. Ji – drąsi, aktyvi, socialiai angažuota, kas taip svarbu ir patrauklu šių dienų Bažnyčioje. Jau viduramžiais buvo ganytojų ir pamokslininkų, kurie nesutiko su Evangelijos išvadomis ir Mortą, o ne Mariją vadino brandaus, sąmoningo krikščionio pavyzdžiu. Prisiminus savo gyvenime darbščių, pasiaukojusių moterų išplautas lėkštes, išskalbtus drabužius, apraišiotas žaizdas, nelieka jokios abejonės, kad Morta tikrai ne mažiau šventa už savo pamaldžiąją seserį ir kad būtent jos triūsas leidžia kitiems ramiai melstis ar gilintis į dvasinius dalykus.

Pernai vasarą per vienuolių šventę Bernardinų sode Vilniuje ko tik nedaryta ir nekalbėta, kad vienuoliškojo gyvenimo atstovai pasirodytų „kaip visi žmonės“: smagūs, šmaikštūs, kūrybingi, tarnaujantys kitiems. Pasodink sodo viduryje Viešpaties žodžius medituojančią Mariją, tai kam ji bus įdomi ir patraukli, kam kils bent menkiausias noras pasekti jos pavyzdžiu? Visi puikiai išmanome, kokie vėjai pučia į Bažnyčios bures. O dar popiežius Pranciškus, be paliovos sakantis, kad verčiau rizikuoti, pavargti, susitepti nešant Gerąją naujieną, negu ramiai ir saugiai skendėti savo asmeniniame pamaldume.

Kartais malonu jaustis pataisius, pagerinus Evangeliją. Gal net pyktelėti, kad jos autorius ar net pats Jėzus kažin ko nesuprato ir neįvertino. Pagaliau tiek šimtmečių praėjo nuo ano pokalbio Marijos ir Mortos namuose. Štai ėmėm ir praregėjom vieną dieną. Nenorime dvasinio gyvenimo, kuris būtų nenaudingas kitiems, neduotų apčiuopiamų žemiškų rezultatų, neprisidėtų prie visos žmonijos pastangų siekti bendros gerovės.

Nežinau, ar tai iš tiesų didelis laimikis, kad galime reabilituoti vargšę Mortą ir mesti akmenį į Marijos daržą. Man brangi Evangelija, kuri skelbia įtartinas, paprastai neįrodomas tiesas ir visada išlieka tam tikra suklupimo vieta. Evangelijoje esama keisto noro nuolat kurti įtampą, laikyti savo klausytojus prieblandoje, provokuoti jų protestą, kad per tai paskui rastųsi naujas pasirinkimas.

Neįmanoma, ir ne tik mūsų laikais, neatjausti ir nepamilti Mortos, nes pasaulis laikosi tokių žmonių darbu ir pasiaukojimu. Tai akivaizdu. Bet visi žemiški rūpesčiai ateina ir praeina, iškyla nauji, o senieji pamirštami. Kodėl Jėzus pasakė: „Reikia tik vieno“? Ir kas pagaliau yra tas vienas, pats svarbiausias dalykas, kuris nepraeina, nėra atimamas, užmirštamas? Kunigui pagunda sakyti, jog tai religija, dvasinis gyvenimas, pats Dievas, bet bijau, kad Marija tik purtytų galvą. Ji ištikima Evangelijos prieblandai ir tylai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"