TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Maža šalis - didelės paslaptys

2012 02 09 6:00

Maža šalis - tai tarsi didelis kaimas, kurio viename gale dar net nespėjus ką nors pagalvoti, kitame visi apie tai jau kalba.

Tokiame krašte sunkiausia piktnaudžiauti valdžia ar nuslėpti nusikaltimus, nes anksčiau ar vėliau žmonės viską sužino.

Tačiau Lietuva šią taisyklę paneigia - čia nuolat nutinka tai, kas visam laikui palieka klaustuką. Kadaise, dar nepriklausomybės pradžioje, valstybei kritiniu metu dingo ministras pirmininkas. Kodėl dingo, kas jį į tai pastūmėjo ir kodėl jis, niekingai pabėgęs, paskui vėl gavo ministro postą, ligi šiol taip ir neaišku. 

Šiek tiek vėliau buvo bandoma nuleisti nuo bėgių per Lietuvą riedantį Kaliningrado traukinį - su visais keleiviais. Nors šis incidentas galėjo baigtis itin pavojingu konfliktu su Rusija, tilto sprogdintojų teisėsauga nenustatė. Nenustatė ir tų asmenų, kurie susprogdino ir šį nusikaltimą bandžiusį narplioti saugumo pareigūną Jurą Abromavičių. Tiesa, viešumoje ne sykį minėtos konkrečios pavardės, bet ir tie, apie kuriuos buvo kalbama, jau buvo mirę mįslingomis aplinkybėmis.

Apie tai, kokios mįslės lydėjo kovą už turtą ir pinigus, būtų galima parašyti atskirą studiją. Ši kova taip pat paženklinta daugybe žūčių ir likusiais klaustukais. Ryškiausias pavyzdys - praeityje garsaus bankininko Genadijaus Konopliovo savižudybė. Kažkodėl kelios dienos po to, kas buvo palaikyta savižudybe, nuskendo jo artimiausias bendradarbis. Buvo tvirtinama, kad ežere statė skritulius, tačiau nežinia dėl kokių priežasčių dėvėjo kostiumą.

Sakytume, visa tai - tik tamsioji pereinamojo laikotarpio pusė, jeigu mįslingi įvykiai nebūtų tapę tradicija. Šešti metai tiriamos ir vis ligi galo neatskleidžiamos tikrosios saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybės. Žinant senesnius pavyzdžius ir matant, kad ir vėl pučiama migla, nelieka jokių iliuzijų. 

Yra ir dar vienas mūsų padėties ypatumas: kol teisėsauga imituoja vienos paslapties tyrimą, atsiranda kita, todėl visų dėmesys neišvengiamai susikoncentruoja į tai, kas nauja. Kam dabar rūpės, kas kažkada buvo susprogdintas, nušautas ar galbūt išmestas per langą, jeigu mūsų akyse štai dabar gimsta naujas detektyvas su daugybe nežinomųjų?

Tačiau ir Drąsiaus Kedžio bylų laukia tas pats likimas. Kodėl? Jeigu mūsų valstybėje nusprendžiama atskleisti tiesą, tai padaroma iš karto (kaip tai nutiko nužudžius Vitą Lingį) ar bent jau per artimiausius kelis mėnesius (kaip tai įvyko nužudžius Gediminą Kiesų). Jeigu tyrimas pradeda beviltiškai strigti, tai byloja ne tiek apie mūsų teisėsaugos nesugebėjimą (ji labai daug ką sugeba), kiek apie tai, kad jai kažkas labai rimtai trukdo. Kitaip sakant - duota ne ta komanda.

Norint suprasti, kas tas komandas duoda, reikėtų žiūrėti kiekvieną konkretų atvejį. Tačiau yra ir tai, kas tuos atvejus vienija. Visose valstybėse sunkiausiai atskleidžiami tie nusikaltimai, kuriuos organizavo ar net įvykdė specialiosios tarnybos. Tam jos ir vadinamos slaptomis, kad joms šiuo atžvilgiu niekas negali prilygti. Pažvelgus iš šio taško į Lietuvą, viskas atsistoja į savo vietas. 

Tai, žinoma, nereiškia, kad už kiekvieno neatskleisto nusikaltimo reikia ieškoti minėtų tarnybų pėdsako. Tačiau už pačių garsiausių jų ausys neabejotinai kyšo. Net ir garsiojo kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizatorius sovietiniais laikais darbavosi atitinkamų struktūrų informatoriumi. Rezultatas - kunigas buvo palaidotas nežinomam kape kaip neatpažintas asmuo.

Ir vadinamojoje pedofilijos byloje kyšo tos pačios ausys. Į tai jau ne sykį bandė atkreipti dėmesį Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys, tačiau jo žodžiai - kaip balsas tyruose.

Darbas su netradicinės seksualinės orientacijos asmenimis buvo vienas iš sovietinio saugumo veiklos prioritetų: jis surinkdavo žinias, o tada šantažu priversdavo žmones bendradarbiauti. 

Dabar netradicinė seksualinė orientacija nėra smerkiama ir nelaikoma žmogaus yda. Tačiau smerkiama ir net baudžiama įstatymu pedofilija. Tai gerai išmano mūsų saugumas, matyt, ne tik perėmęs kai kuriuos asmenis, bet ir atitinkamas tradicijas. 

Apskritai po to, kas prieš kelerius metus paaiškėjo apie mūsų saugumo tarnybos užvaldymą, tampa sunku suprasti, kieno tarnybos čia iš tikrųjų darbuojasi.

Vasario 13-ąją prasidedančiame teisme bus vėl bandoma apginti Andriaus Ūso garbę. Gal žmogus ir buvo nekaltas. Tačiau kažkodėl niekam nerūpi garbė kito žmogaus, kuris nuo pačios pirmos dienos buvo paskelbtas teisėjo ir savo svainės žudiku.

Įrodymai? Taigi jis pats nusikaltimo vietoje numetė savo registruotą ginklą. Taip, kaip pats balandžio mėnesį nuėjo prie Kauno marių, atsigulė ant šaltos žemės ir atsisveikino su šiuo pasauliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"