TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mazuronių intriga

2015 01 23 6:00

Andriui Mazuroniui paskelbus apie traukimąsi iš partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TT) ir jos frakcijos Seime, natūraliai kyla klausimų apie šio politiko ir jo tėvo Valentino Mazuronio, europarlamentaro, būsimą politinę karjerą. Galbūt sulauksime netikėtumų? Šiame komentare pateikiami įvairūs galimi scenarijai.

Nuosaikiausias scenarijus – dalies apžvalgininkų prognozės neišsipildo ir V. Mazuronis neseka sūnaus pėdomis, lieka partijoje. Tokiu atveju Lietuvos politikoje atsirastų dar viena „ideologiškai prieštaringa šeima“, panašiai, kaip Artūras ir Agnė Zuokai (ši, skirtingai nei vyras, priklauso Lietuvos socialdemokratų partijai). Iš pirmo žvilgsnio lyg ir Mazuroniams nenaudingas scenarijus, tačiau jei Andrius liktų politikoje, galėtų gerokai laisviau kritikuoti savo buvusią partiją, galbūt net ir atskleisti kokių nors anksčiau į viešumą nekeltų detalių. TT likęs V. Mazuronis tuo naudotųsi, siekdamas „tvarkiečių“ lyderio posto.

Kitas scenarijus – prabėga šiek tiek laiko, ir dar vienu nuomonių susikirtimu su partijos lyderiu Rolandu Paksu naudodamasis V. Mazuronis paseka sūnaus pėdomis, trenkia durimis. Kurį laiką pasvarstę, abu politikai prisideda prie kurios nors iš didesniųjų, tai yra bent jau frakciją Seime turinčios partijos. Tai gali būti abipusiškai naudingas sprendimas – tiek politikų karjerai, tiek priimančiai partijai. Juk V. Mazuronis yra vienas matomiausių šalies politikų, na, o jo sūnus mažiausiai reikštų frakcijos padidėjimą.

Kokią partiją pasirinktų Mazuroniai? Jeigu apie tokią galimybę būtume kalbėję dar prieš 2012 metų rinkimus, neabejotinai iš sąrašo reikėtų išbraukti dešiniuosius vien dėl rinkėjų ir apžvalgininkų reakcijos. Galima prisiminti istoriją su Remigijumi Aču, kai po pasipiktinimo viešojoje erdvėje šis taip ir nebuvo priimtas į Liberalų sąjūdžio (LS) gretas. Prieš porą metų panašiai būtų reaguota ir į Mazuronius.

Tačiau situacija yra kiek pasikeitusi, ir tai rodo, kad gerai eidamas pareigas ir deklaruodamas tam tikras pažiūras politikas iš tiesų gali pakeisti rinkėjų nuomonę. V. Mazuroniui tapus aplinkos ministru – tai yra po 10 metų demogagijos pradėjus realiai dirbti – paaiškėjo, kad tai vienas geriausiai vertinamų Vyriausybės narių, jam gerus vertinimu rašė net ir dalis dešiniųjų interneto vartotojų. O atsiradus vis daugiau nesutarimų su R. Paksu, manau, bent kas kelintas liberalas, o gal net ir konservatorius, pradėjo mąstyti, jog Mazuroniai ideologiškai nuo jų ne itin nutolę.

Taigi kokiose partijose būtų galima įsivaizduoti Mazuronius? Reikėtų atmesti mažiausiai tikėtinus scenarijus. Pirma, labai abejočiau, kad Mazuroniai norėtų eiti į Darbo partiją (DP), nors ši tikriausiai juos sutiktų išskėtusi rankas tiek dėl reitingų kovos su TT, tiek dėl simbolinės pergalės prieš R. Paksą, iš jo perviliojant svarbius žaidėjus. Atsižvelgiant į panašumus tarp DP ir TT pagal lyderio diktatą, nė vienas politikas nenorėtų bėgti nuo vilko ir pataikyti ant meškos. Antra, ilgamečiam R. Pakso bendražygiui tikriausiai sunkiai „atleistų“ nemaža dalis konservatorių rinkėjų. O ir asmeninės trinties Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje, tikėtina, būtų daugiau.

Kita vertus, kalbant apie dešiniuosius, liberalai neprivalo taip lankstytis savo rinkėjams kaip konservatoriai – tikrų liberalų Lietuvoje labai mažai, o partijos elektoratas tik formuojasi. Antano Guogos pavyzdys ir Europos Parlamento rinkimų kampanija parodė, kad eksperimentavimas gali suveikti, aišku, jeigu eksperimentuojama ne prisidedant tokioms kontroversiškoms asmenybėms kaip R. Ačas. Be to, V. Mazuronis yra buvęs Lietuvos liberalų sąjungos nariu, o jo sūnus pabuvo dar ir jaunuoju liberalu.

Visgi europarlamentaras galėtų rinktis saugesnį variantą ir eiti pas socialdemokratus, kur jis taptų vienu iš, pavyzdžiui, dešimties svarbiausių asmenų ir turėtų stabilią politinę ateitį. Liberalų sąjūdyje tikriausiai reikėtų ir ideologiškai pasiginčyti, ir su kai kuriais partijos kolegomis pasistumdyti, įtikinti, kad esi vertas „liberalo vardo“. Be to, partija dar neseniai vos įveikdavo 5 proc. ribą. Taigi, žvelgiant iš politiko perspektyvos, LSDP tikriausiai būtų ramesnė politinė užuovėja, nors toks papildymas labiau sustiprintų liberalus.

Radikaliausias variantas – Mazuroniai kuria savo partiją, bando kartu išsivesti dalį TT narių. Toks žingsnis ne itin atitiktų V. Mazuronio, kaip politiko pragmatiko, profilį, tačiau su didesniu populiarumu paprastai ateina ir didesnės ambicijos, ypač 10 metų prabuvus R. Pakso dubleriu. Retas politologas rekomenduotų tokį žingsnį, tikriausiai ir Mazuroniai jo atsisakys. Naujos organizacijos kūrimas yra gana sudėtingas procesas, o garantijų jokių nėra, naujos partijos pastaruosiuose rinkimuose nerinkdavo įspūdingo skaičiaus balsų.

Vis dėlto, kad ir ką nuspręstų Mazuroniai, tai tikriausiai itin nesudrebins Lietuvos politinės padangės. Žvelgiant iš partinės sistemos perspektyvos, tam, kad būtų atsverta kairės ir populistų įtaka, geriau jie teprisijungia prie dešiniųjų ir juos sustiprina. Juk intrigos, artėjant 2016 metų Seimo rinkimams, reikėtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"