Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Mažutėlių paslaptys

 
2017 07 08 6:00

„Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.“Iš Evangelijos pagal Matą

Graži, įsimenanti ši Evangelijos citata. Galėtų būti viso pasaulio mažųjų ir silpnųjų pergalės himnas. Jei nori – dieviškas nuosprendis tiems, kurie pučiasi, augina raumenis, yra laikomi kažin kuo. Jūs pralaimite, jūs visada pralaimėsite Dangaus karalystėje. Tik mažutėliai džiugins Dievo širdį ir bus jo paslapčių dalininkai.

Bet ką vadinti mažutėliais? Vaikus, kūdikius, visus, kurie kuo nors vaikiški? Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus griežtai palieps, kad vaikeliams būtų leista ateiti pas jį. O mokiniams įsakys tapti panašiems į juos, jeigu nori laimėti dangų.

Ta pati Evangelijos ištrauka apie mažutėlius ir jiems apreikštas paslaptis skaitoma spalio pradžioje, kai Bažnyčia savo liturgijoje mini Pranciškų Asyžietį ir Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ši šventa vienuolė, bent jau mūsų įsivaizdavimu, buvo sklidina kūdikiškos dvasios. Tarsi žaidė su Dievu, išdykavo. Bėrė rožių žiedus vietoj sunkiasvorių dogmų. Tačiau šv. Pranciškus kitoks. Asketas, geidęs kankinystės. Sudėjo poetiškąją „Saulės giesmę“, bet tai skausmų vyro eilutės, ne kūdikio čiauškėjimas. Kančios subrandintas totalus pasitikėjimas Dievu ir atsidavimas jam. Viešpats šlovinamas bet kur ir bet kokia kaina. Pranciškaus lūpomis kalba nužemintas ir klusnus tikėjimas. Ne vaikelis ten čiulba prieš saulutę.

Mažutėliui nesvarbu, kad Jėzus, tarsi prieštaraudamas, siūlo tai atgaivą, tai jungą.

Jeigu Jėzus būtų norėjęs išaukštinti tam tikras vaikiškas savybes, tarkime, paprastumą, naivumą, atvirumą, nuoširdumą, tuomet evangelijose nerastum tobulesnių mažutėlių už apaštalus. Jie tikrai be jokių užuolankų, kupini emocijų kalba, ką galvoja, nesyk nusišneka. Evangelijos idealas? Bet žinome, kad mokytojas kur kas dažniau juos peikia, mėgina auklėti, negu giria.

Neatsitiktinai mažumo klausimas Evangelijos scenoje atsiranda tada, kai sušmėžuoja kryžius. Prieš šį himną mažutėliams jau antrąsyk Jėzaus buvo paskelbta: „Kas neima kryžiaus, nevertas manęs.“ Ir dar pastaba, kad reikia nekęsti savo gyvybės, jei nori ją išgelbėti. Taigi evangeliniai mažutėliai nešasi aukos, atsižadėjimo, kančios žymes, užuot palaimingai krykštavę. Kad ir kaip mus žavėtų kūdikiškas tyrumas, ne dėl jo duodamas mažutėlių vardas. Ne naivus, perdėm emocinis santykis su Dievu veda į jo karalystės paslaptis.

Aišku, galima klausti, ar apskritai svarbu, ką pavadinsime mažutėliais ir jų programa. Kartais susidaro įspūdis, kad visi didieji evangeliniai idealai pasiekiami kažin kaip netyčia, tarsi atsitiktinai, iš anksto apie juos nekalbant ir nieko neplanuojant. Antai gailestingasis samarietis, visai to nenutuokdamas, tampa paties Kristaus atvaizdu. Arba garsioji Paskutinio teismo vizija ir jos kertinis akmuo: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Tiek teisieji, tiek neteisieji bus be galo nustebę, nes nė neįtarė, kad jų poelgiai turi tokią prasmę.

Panašiai ir mažutėliai. Jais tampama nesvajojant apie susigrąžintą vaikiškos sielos grožį, nemėginant imituoti Teresėlės ar kitų „širdies“ šventųjų. Juo bergždžiau dėl tariamo mažumo paniekinti protą, dvasinį augimą, gyvenimo ir tikėjimo patirtį. Statome namą ant smėlio, kai visur viršų ima jos didenybė širdis – religinės emocijos, nuotaikos, svajonės.

Evangelijos mažutėliai pirmiausia išgirsta Jėzaus kvietimą „ateikite pas mane“ ir drąsiai, atvirai jį priima. Sutinka gyventi pažadu. Nesistengia visko „išmintingai ir gudriai“ sudėlioti pagal šio pasaulio taisykles. Mažutėliui nesvarbu, kad Jėzus, tarsi prieštaraudamas, siūlo tai atgaivą, tai jungą. Švelnusis Jėzaus jungas, jo lengvoji našta – tai kryžius, žmonijos išgelbėjimo įrankis, ir jokios metaforos čia nėra. Suderinti skausmą ir džiaugsmą, gyvybės praradimą ir atradimą, dovanoti pergalę pažeminimui ir pralaimėjimui – Dievo darbas.

Ar jis suderina? Ar tikrai mažutėliai po Jėzaus našta laimingesni už didžiūnus? Būčiau turėjęs to paklausti tūkstantinės minios, kuri birželio 25-ąją iki vėlumos būriavosi prie Vilniaus katedros, kad sulauktų savo akimirkos paliesti palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"