TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Melagių šurmuliai

2012 03 14 10:51

Buvau pradėjęs rašyti šias mintis gruodį, bet padėjau į šalį - et, vis dėlto šventos Kalėdos, Naujieji metai, gal kiek aprims... Deja, tenka vėl grįžti prie kaimynų politikos vežimėlio - kaip jam per tiltą važiuojant rateliai užkliūva.

Pretenduodama į europinius lygmenis, oficialioji Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu darda atgyvenusiais užkampio "kalmogais".

Netikėtai prieš kurį laiką pratrūkę ir nesiliaujantys puldinėjimai, neva Lietuva pažeidžianti Europos Sąjungos standartus ir net "įstatymus" dėl tautinių mažumų (pavyzdžiui, dėl pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose), juolab šiurkščiai laužanti Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutartį, nepasitvirtino: "įstatyminiai" kaltinimai buvo atmesti ir Europos Komisijos, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo. Rėksniai, kurie didžiavosi ir pūtėsi, kaip jie visur smogs ir triuškins nedorąją Lietuvą, būtų turėję užsičiaupti ir nors tyliai pasakyti "przepraszam".

Kur tau! Nesvarbu, kad šūkaujantiesiems dėl tariamo sutarties "laužymo" buvo siūlyta ir siūlyta paėmus patiems atsiversti ir perskaityti 1994 metų sutartį, kur išties daug vietos skirta abipusėms tautinių mažumų garantijoms. Bet kam skaityti, jeigu patogiau meluoti neskaičius.

Gruodžio mėnesį taip vėl elgėsi Lenkijos prezidento patarėjas, dvidešimt penktą sykį kartojantis tartum iš plokštelės: Lietuva nesilaiko sutarties, todėl Lenkijos kantrybė baigėsi!

Pone patarėjau, galėtų kas nors pasakyti iš Lietuvos: ar Jūsų Malonė bent atsivertė Sutartį, gal galite parodyti sulaužytąjį punktą? (Mes, pavyzdžiui, panorėję labai lengvai baksteltume ir jums, ir Europai, kad pažeidžiate jau patį pirmąjį Sutarties straipsnį.)

Negalėtų sąžiningai parodyti, bet kartoja. Toks patarėjas, tokie ir patarimai. Dar blogiau, jeigu melagingai referuodamas klaidina savo prezidentą (norėčiau taip manyti). Iš kur kitaip rastųsi pernykštės prezidento tezės, kad Lenkija keičia savo santykius su Lietuva, panašiai kaip su Ukraina (!), o kelias į geresnius santykius būsiąs ilgas.

Prisimenu pokalbį dar 2009 metais Lenkijos Seime su dabartiniu prezidentu, tuomečiu Seimo maršalka. Pavardės, pavardžių rašyba - "kodėl neleidžiat?" Trumpai aiškinau apie Konstituciją, valstybinę kalbą ir užsieniečių pavardes, Konstitucinio Teismo išaiškinimą. Ne taip paprasta, sakau, kaip jums gal atrodo. - "Et, reikia tik geros valios", kurios jūs, lietuviai, atseit neturit, o Konstitucija tik dangstotės.

Štai čia ir darėsi visai nepanašu į gerą valią suprasti mus, kitą pusę, juolab aiškintis, užuot užsipuolus, o netrukus jau ir diktuojant. Tiesa ir tikrovė tapo nesvarbios. Pretekstas - aukštų Lietuvos pareigūnų dalyti lengvi pažadai, viršijantys jų kompetenciją. Bet atsitiko dar kažkas. Matyt, įtampa ir eskalacija buvo jau suplanuotos ir beprasidedančios. Smolensko katastrofa pagreitino. Ten žuvo dalis mūsų draugų. Prisidėjo ir bendrasis Lenkijos politikos ienų persukimas, ypač po katastrofos. Nugara atgręžta istoriniams Rytų kaimynams, šaipomasi iš "jogailaičių" paveldo ir ankstesnės suartėjimo politikos. O Lietuva, kaip nustatė garsusis "Lenko kortos" įstatymas, esanti būtent "rytuose" (kartu su Estija ir Latvija). Visi posovietai - Rytai.

Tik Varšuvos liemenė (kamizelka) Vakaruose, nors apie politikų elgesį to nepasakysi.

Štai čia ir norėtųsi atkreipti paprastų lenkų, ypač Lietuvos lenkų, dėmesį, kad mamos vienodai moko: meluoti nemandagu. Niegrzecznie. Kai vadukai meluoja neva visų engiamų lenkų vardu, jie be reikalo juodina savo tautiečius. O tuo tarpu Europos Tarybos ekspertai konstatuoja savo ataskaitoje, kad bent dviejose Seinų krašto savivaldybėse Lenkijos valdžia neužtikrina tinkamos lietuvių kalbos apsaugos (BNS, 2011 12 14). Papeikus dar, kad Balstogės radijo stotis lietuvišką laidą transliuoja tik tris kartus per savaitę, ji buvo išvis panaikinta.

Tai įdomi valdžia, bemaž fenomenas, kuri leidžia, kad ją valdytų aktyvūs Rinkimų akcijos "mažumiečiai" iš kitos valstybės. Įsivaizduokim Pietų Tirolį, diktuojantį Vokietijos vyriausybei politiką Italijos atžvilgiu. Arba lenkiškuosius sileziečius - "šlionzakus", diktuojančius Berlyno nuostatas Lenkijos atžvilgiu...

Paimkime dabar du konkrečius klausimus, kurie dažniausiai vartomi, kai ateina komanda kurstyti.

Lietuva negrąžina savo piliečiams lenkams žemės! Lietuva užsimojo sunaikinti lenkiškas mokyklas!

Pirmiausia, po to, kai sovietai (kurių valdžioje lenkų Akcijos šalininkams buvę taip gera) atėmė žemę iš visų, taip pat ir lenkų, tik 1990-aisiais atkurtoji Lietuvos Respublika ėmėsi jos grąžinimo savininkams. 1991 metais priimtas restitucijos įstatymas, 1993 metais - jo iškraipymas, nuosavybės perkėlimai, bet ir klupinėjant buvo einama pirmyn. Tai užtruko: būta ir biurokratinių, ir korupcinių kliūčių, valdininkų ir matininkų savanaudiškumo; visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonių. 

Vilniaus rajone darbai atsilieka. Čia dalykai išspręsti tik 88 proc. gyventojų. (Lenkiškoje bei rusiškoje spaudoje mėtomi iš piršto laužti "apie 50", net mažiau procentų.) Procesą komplikavo žemės vertė, iš to biurokratų ir kitų interesantų delsimas grąžinti ją savininkui netoli sostinės, kai tokių kliūčių nebuvo Šalčininkų rajone, kur gyvena dar daugiau lenkų, o žemės dalykai sutvarkyti per

97 proc. gyventojų. Šis palyginimas rodo, kad neteisybės patiriamos tariamai nacionaliniu pagrindu - netiesa, tyčia skleidžiamas melas.

Prie Vilniaus rajono žemės problemų prisidėjo ir apskrities (pasilaikant žemę savo žinioj), ir savivaldos įstaigos (vilkinami detalieji planai - gal kad atgavę neparduotų). Šios dar leido, kad piliečiai už grašius pardavinėtų įgaliojimus valdyti "išvadas", tai yra žemę neaiškiems apsukruoliams, ir dabar jau bežemiai pyksta ant reformos.

Panaikinus apskritis, tad ir Vilniaus apskrities administraciją su ten įsikūrusiais interesų būreliais, žemės aplink Vilnių grąžinimas per Žemės ūkio ministerijos įstaigas ypač paspartėjo: oficiali informacija pažymi, kad per vienus metus Vilniaus rajone įvyko didelis šuolis, nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų pagausėjo beveik 20 kartų (Delfi-ELTA, 2012 01 26)! Čia gerai padirbėjo sąjūdininko Laimo Dieninio suburtas kolektyvas. 

Iš to matome, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nusibrėžtas tikslas - užbaigti žemės grąžinimą natūra jau šiemet, o visus žemės nuosavybės dalykus ligi 2013 metų pabaigos - yra realus ir galėtų būti pasiektas net anksčiau. Baigtųsi nesąmonių kalbėjimai, netgi tarptautiniai, kaip tos kurstančios demagogijos apie tariamai piktybinį negrąžinimą būtent "lenkams". Tarsi Šalčininkuose būtų kitokie lenkai.

Lenkiškos mokyklos Lietuvoje turi privilegijuotą padėtį. Apie jų kiekį ir proporcijas, palyginti su kitomis šalimis, kur taip pat gyvena lenkų, nėra ko nė kalbėti. Mūsiškėse leidžiama, gal priklausomai nuo mokytojų, net vaikus kurstyti prieš Lietuvą ir lietuvius. Šie laikraštėliuose įžūliai vadinami ateiviais, nors net okupacijos laikais sąžiningi lenkų mokslininkai nefiksavo Vilniaus krašto kaip tikrojo lenkų kalbos arealo. Kai ano meto valdžia sumanė per Vilniaus radiofoną transliuoti liaudies dainas, tai kaimuose lenkiškų paprasčiausiai nerado. Radijuje dirbantis Czeslawas Miloszas, būsimasis Nobelio laureatas, patransliavo baltarusiškų dainelių, ir Vilniaus vaivada, garsusis endekas Bocianskis jį iškart išmetė iš darbo. Dabar tegul būna, kaip kas sau nori, tik štai valstybinę lietuvių kalbą jaunimui praverstų gerai mokėti. Net užsilikę vietiniai endekai (tautininkai) neturėtų priešintis, nes kenktų savo pačių vaikams. Tačiau kai Lietuvos Respublika priartino padėtį prie europietiškų normų - pora dėstomų dalykų lietuviškai, kilo susijaudinimas arba dirbtinis jaudinimas, kad tai esąs ne kas kita, kaip lenkiškų mokyklų naikinimas.

Atimsit kalbą ir sunaikinsit lenkų tautą - čia iš ministro Audroniaus Ažubalio susitikimo Šalčininkuose. Triukšmai, streikai. Atšaukit savo įstatymą! Šviesios pensininkų ir akcininkų viltys, kad po rinkimų kita valdžia jį atšauks. Mat paprastai boikotuojant ir kurstant mokinius nesimokyti gali kilti abejonių dėl nelojalių įstaigų išlaikymo iš valstybės biudžeto. Kažin, ar ir tėvai norės, nepaisydami užsienio vyriausybės piniginių kyšių už vaikus, leidžiamus į lenkišką mokyklą, iš tiesų atiduoti juos į tyčia formuojamo priešiškumo aptvarą. Vis dėlto lenkai - tikintys žmonės, Rymo katalikai, daugelis visai draugiški, nors ir likę griežtoje Akcijos kontrolėje, nelyginant sovietų valdžioje.

Grynai sovietinė metodika, kai kritikuoji valdininkus, o tau: "Jis puola lenkus!" Matėm tai jau Aukščiausiojoje Taryboje.

Lietuva galėtų irgi iškelti reikalavimą, paprastą, vieną ir tiems Varšuvos propagandininkams, ir veikėjams visokiose Mostiškėse: liaukitės melavę. O daro tai lengvai, lyg būtų komunistų auklėjimo. Kažkurie antai teisininkai varo ir varo, neva aš persikėliau žemę pagal 1993 metų (LDDP laikų) įstatymą, nors tai netiesa: už negrąžinamą vietoje tėvų žemę pasiūlyta kompensacija. Europarlamentaras pavarė net per "Polonijos" TV, kad Landsbergis - buvęs sovietų diplomatas Varšuvoje... Negi kviesi tokį melagį į teismą, kai skelbiasi einąs su šūkiu "už krikščioniškas vertybes".

Ir štai tie krikščionys užsimoję žūtbūt supykdyti Lenkiją su Lietuva, lietuvius su lenkais. Kovo 17-ąją skelbia didelę akciją ne mažiau kaip apginti užpultąjį lenkiškąjį švietimą. Taip pat, žinoma, visas mažumų mokyklas. Diena pasirinkta ypatinga, apie ją kiek vėliau, o čia dar kiek apie tolydų melavimą.

Net Norvegijoje apsigyvenę lenkai jau žino, kad "lenkų persekiojimai Vilniaus krašte tapo stabilia praktika". Pas mūsų nepriklausomybės draugus JAV - "Lenkų kongresą" - keliavo pats ministras Radoslawas Sikorskis nuteikinėti prieš Lietuvą. Varšuvos endekų "Nepriklausomybės maršas" tuoj marširuos į Vilnių, žinoma, ginti, gal ir sykiu su Seinų "falanga", kad tik abiturientams Lietuvoje nebūtų vienodų brandos egzaminų. Krikščioniškiau negalima, bet tegu nestato mums kryžių iš alaus skardinių, kaip savo žuvusiam prezidentui.

O dabar dar stabtelkim atskirai ties kovo 17-ąja. Tai Lenkijos istorinės kvailystės diena.

1938-1940 metais visi trys agresyvūs kaimynai užgriuvo Lietuvą ultimatumais. Pirmoji suskubo Lenkija. Apkvaitę pūstos didvalstybės vadai grūmojo žygiuosią į Kauną apginti skriaudžiamų lenkų ir kad daugiau ten nebūtų jokios Vilniui vaduoti sąjungos, atšauktos nuo 1920 metų. Lietuvai primestas išties ilgas formalus karo stovis. Pretekstų visuomet būna. Tačiau ligi šiol mūsų krašte nesiliauja svarstymai - o gal reikėjo atmesti tuos ultimatumus, pradedant nuo Lenkijos?

Tikriausiai būtų žengę per demarkacijos liniją ir ėję vaduoti Kauno bei Vandžiogalos. O Hitleris pajudėtų lengviausiai - vaduoti ir apsaugoti (nuo lenkų) Klaipėdos. Ta proga gal ir Dancigo - juk lenkų agresorius po Kauno neabejotinai puls Dancigą. Užvirus košei, draugas Stalinas neturėtų kito pasirinkimo, kaip apsaugoti vakarines šalies sienas galimai pusantrų metų anksčiau, negu per Viačeslavą Molotovą jau tvirtai susitarus su Hitleriu. Iš to Antrasis pasaulinis, jeigu dar įsikištų Vakarų demokratijos. Tąsyk Lenkija, be abejo, sutriuškinta kaip ir po pusantrų metų, būtų likusi dar ir karo pradininke - kaltininke. Juk prisidėjo prie Čekoslovakijos sudraskymo.

Štai į ką galėjo išvirsti Lenkijos ultimatumas Lietuvai 1938 metų kovo 17 dieną. Kad Lietuva pažeminta nusileido, tai dar ir nevalingai išgelbėjo politinių priekvailių vedamą Lenkiją. ("Su Lietuva - tik prievartos kalba" ir panašiai.)

Iš Maskvos pasigirsta drąsių koncepcijų, kaip antai minint Antrojo pasaulinio karo pradžią, kad pati Lenkija buvusi savo tragedijos kaltininkė. Įsivaizduojant košę, kuri galėjo užvirti jau 1938-aisiais, nereiktų nė išvedžiojimų, faktai gulėtų ant Lenkijos veido.

Šių dienų Varšuvos-Mostiškių išminčiai neįtikimai atsitiktinai parinko vis tą pačią datą - kovo 17-ąją - suplanuotai provokacinei akcijai neva dėl naikinamų Lietuvoje lenkiškų mokyklų. Naujas ultimatumas? Data patvirtina provokaciją. Iš Varšuvos dar ketinama autobusais privežti per keletą metų antilietuviškai pripumpuotų "turistų". Ir vėl pakvimpa 1938-ųjų šovinistiniais šūkavimais. Tik dabar tie sirgaliai dar pagerbs ir 1991 metų kovo 17-osios sovietinį "referendumą", kad Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose (gyventojai lenkai paklusniai balsavo) reikia "išsaugoti Sovietų Sąjungą".

Beje, Latvių gatvei ir KGB majorui pakoreguojant šventuosius tikslus, Lietuvoje reikia ginti ne tik lenkų, bet visas tautines mažumas (žr. provokatorių tekstus). Karūnuojamam Rusijos prezidentui atvirai pagrasinus, kad sutvarkysiąs Latviją ir Estiją, visai praverstų čia pridurti dar ir "mažumų" - suprask, rusų, - skriaudėją Lietuvą. Lojalioms mažumoms Lietuvoje nesutinkant, nesiskundžiant, lenkiškoji Rinkimų akcija jau reikalauja atiduoti jai visų atstovavimą. Tarp kitų mat gal esą azijiečių. Norim tikėtis, kad tarp lenkiškų mokyklų mokytojų bei direktorių dar yra Lietuvos piliečių su smegenimis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"