TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Melas be senaties termino

2008 08 26 0:00

Bertoldo Brechto pjesėje "Galilėjus" yra nuostabus dialogas. Vienas herojus taria: "Nelaimingas tas kraštas, kuris neturi herojų." "Ne, - atsako Galilėjus, - nelaimingas tas kraštas, kuriam reikia herojų."

B.Brechtas kritikavo nenormalias visuomenines sąlygas ir žlugdančias aplinkybes, kurios paverčia žmones menkystomis, nenaudėliais, o kai kuriuos - herojais. Iš parlamentinio tyrimo išvadų žinome, kokios nepakeliamos sąlygos Valstybės saugumo departamente (VSD) buvo sudarytos pulkininkui Vytautui Pociūnui. Jis nepalūžo, todėl buvo nužudytas, nesvarbu, tiesiogiai ar netiesiogiai - šio Lietuvos herojaus antrąsias mirties metines paminėjome praėjusią savaitę.

Simboliška, kad visuomenė išsyk atmetė visais informacijos kanalais brukamą savižudybės ar nelaimingo atsitikimo oficialią versiją. Mat visuomenės atmintyje išlikę kiti "nelaimingi atsitikimai", nusinešę herojiškų kunigų Broniaus Laurinavičiaus, Juozo Zdebskio, pasaulinio garso kalbininko Jono Kazlausko, poeto Mindaugo Tamonio gyvybes. Tais okupacijos laikais niekas netikėjo teisėsaugos išvadomis, visi patyliukais kalbėjo apie susidorojimą, kurį surengė KGB. Svetimos valstybės melas sau - žmonių nuomonė sau.

Tačiau dabar sava valstybė, jeigu piliečiai nepasitiki jos teisėsauga, nepasitiki ir pačia valstybe. Nedaug vilčių, kad ir atnaujintas Generalinės prokuratūros tyrimas dėl V.Pociūno žūties paneigs jos pačios ankstesnę "nelaimingo atsitikimo" versiją, kuri žmonėms iki pasaulio pabaigos atrodys lyg nuslėptas nusikaltimas, kaip ir išvados dėl B.Laurinavičiaus, J.Zdebskio, M.Tamonio bei J.Kazlausko mirties. Beje, šios išvados iki šiol nepaneigtos. Melas be senaties termino: visi žino, kad tai apgaulė, bet netiki, kad ji kada nors bus demaskuota. Toks gyvenimas su akivaizdžiu melu - trumpiausias kelias į juodžiausią teisinį ir moralinį nihilizmą.

Melu be senaties termino kliovėsi ir tie, kurie iš pat pradžių trukdė tirti V.Pociūno mirties aplinkybes: siuntė į Seimą VSD pareigūnus, agituojančius atsisakyti parlamentinio tyrimo, žuvusio pulkininko spintoje surado svetimus moteriškus paltus, kurpė ir skleidė dar koktesnius, velionio atminimą juodinančius gandus. Tai buvo ne paprastas, o valstybinis melas, įtraukiantis aukščiausias valstybės institucijas, - prezidentą, Konstitucinį Teismą, teismus.

Skaudžiausia V.Pociūnui buvo tai, kad jį, išdrįsusį pasakyti tiesą apie Lietuvos energetiką ir transportą (tranzitą), valstybė atstūmė ištremdama į Gardiną.

Skaudžiausia V.Pociūno tremties parlamentinio tyrimo herojams, VSD kontržvalgybos vadovams Vytautui Damuliui ir Kastyčiui Braziuliui, buvo tai, kad juos išdavė naujieji kovos su melu bendražygiai. Čia ne patį patraukliausią vaidmenį suvaidino Vytautas Landsbergis.

V.Landsbergis V.Pociūno istorijoje padarė dvi sunkiai suvokiamas klaidas. Pirmoji visiems žinoma: sutiko dalyvauti apgailėtinoje Gedimino Kirkilo komisijoje, kuri neva bandė tirti V.Pociūno žūties aplinkybes. Antroji dar didesnė: nežinia kieno paprotintas pasipriešino V.Damulio ir K.Braziulio įtraukimui į rinkimų sąrašą.

Formali dingstis - K.Braziulis mokėsi KGB mokykloje. Niekam nė motais, kad jos nebaigė. Metė ją savo noru 1990-aisiais, kai tais metais neregėtus mastus buvo įgavęs priešingas procesas - KGB masiškai verbavo agentūrą naujiesiems laikams. Dabar šie paskutinio šaukimo agentai, įgiję vakarietišką išsilavinimą, yra pokomunistinių kraštų elitas, užimantis svarbiausias pozicijas.

V.Landsbergis, aiškindamas, kodėl Tėvynės sąjunga atsisakė V.Damulio ir K.Braziulio paslaugų, teigė nemanąs, kad "tų žmonių, kuriuos išmetė iš tarnybos (VSD), vienintelė atrama turėtų būti rinkimų sąrašas". Tikra teisybė, tik viskas priešingai: tokie pareigūnai, apsisprendę liudyti tiesą, aukoti dėl jos savo karjerą ir šeimos gerovę, galėjo būti Tėvynės sąjungos ir Lietuvos valstybės atrama. Ir paties V.Landsbergio. Šio didžio tautos vyro, kurio nuopelnų neįmanoma pervertinti, politinis likimas būtų visai kitaip susiklostęs, jeigu šalia jo būtų buvę tokie žmonės kaip V.Damulis ir K.Braziulis. Tačiau nematoma ranka profesorių apsupdavo pataikūnais, o kagėbistus jam siųsdavo net iš Amerikos - "Graciją" ir kitus. "Gracijos" motina, sužinojusi apie dukters antrąją profesiją, Čikagoje pasikorė. Tačiau net toks motinos sprendimas netrukdo "Gracijai" Vilniuje dainuoti ir šokti - čekistai niekad neprisipažįsta ir niekad neatgailauja. Tačiau mes, paprasti katalikai, galime ir privalome pripažinti savo kaltes bei klaidas, dėl jų gailėtis ir iš jų mokytis.

Lietuvai, dvasiškai suvargusiam kraštui, reikia herojų, kurie nesutinka su melu be senaties terminų. Nedovanotina klaida tokius herojus paniekinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"