TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Melski už mus dabar ir mirties valandą

2014 11 15 6:00

"Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save." (Jn 19, 25–27)

XXXIII eilinis, advento link Bažnyčią artinantis sekmadienis sutampa su jau nuo senų laikų minima Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos iškilme. Evangelijos tekstas yra itin jautrus ir dramatiškas. Mirties akimirką mirštantis Sūnus paveda savo mylimiausio mokinio globai Motiną. Marija taip pat gauna naują sūnų - mylimiausią jos Sūnaus mokinį.

Kilniausią, o taip ir esmingiausią akimirką Mokytojas iš Nazareto yra beveik visiškai vienišas. Kas lieka nukankinimo akimirką šalia? Motina, teta, jauniausias, neturintis ką prarasti mokinys ir dar viena ištikima Kristaus sekėja - Marija iš Magdalos kaimelio Galilėjoje. Tiek beliko iš minių, kurios mokymo pradžioje tiesiog persekiojo Jėzų. Kai pasirodė, kad jis nei ekonomiškai, nei politiškai, ir šiaip nebeįdomus bei nenaudingas, minios tiesiog nuėjo sau - ieškoti naujo mesijo.

Dar vienas pastebėjimas. Rytietiškam mentalitetui būdinga tai, kad gatvių susirėmimuose, karuose paprastai kovoja tik vyrai. Kol Izraelyje arabai vyrai mėto akmenis į Izraelio armijos karius, jų žmonos kartu su žydų moterimis ramiai šnekučiuojasi ant suoliuko kitoje gatvėje. Tiesa, yra ir išimčių. Dabar Izraelio armijoje moterų tarnyba privaloma. O arabės neretai dalyvauja teroristiniuose aktuose. Pačiam teko matyti, kaip jaunos Izraelio armijoje tarnybą atliekančios merginos šaudė iš dūminių užtaisų į arabų paauglius, mėtančius akmenis iš griuvėsių. Tačiau tai jau turbūt labiau išimtis nei taisyklė. Kare, sukilime moteris paprastai lieka neliečiama dėl savo neutralumo. Visa atsakomybė tenka vyrui, sūnui. Todėl nenuostabu, kad prasidėjus Jėzaus judėjimo persekiojimui Jeruzalėje visi artimiausi Jo mokiniai išsisklaidė, išsislapstė. Moterys laikytos nekenksmingomis. Joms palikta ir didesnė laisvė. Turbūt todėl prie kryžiaus be baimės ir pasiliko tik moterys. Represijos joms negrėsė. Apaštalas Jonas buvo dar labai jaunas. Tai liudija ir sena tradicija. Jis taip pat romėnų, matyt, buvo palaikytas dar nereikšmingu ir nekenksmingu.

Skaitant trumpą šios dienos tekstą galima daryti dar vieną išsyk nepastebimą išvadą. Jei lemtingiausią akimirką sūnus patiki jau senstančios motinos globą savo sekėjui, mokiniui, draugui, galima daryti prielaidą, kad Marija greičiausiai daugiau vaikų, išskyrus Jėzų, neturėjo. Jei būtų kitaip, mirus vyriausiajam sūnui globa turėtų atitekti jaunesniems broliams, seserims. Tai būtų atsakymas tiems, kurie skaitydami Evangeliją randa aprašymus apie Jėzaus brolius ir seseris, o Bažnyčia moko, kad Jėzus buvo vienatinis Marijos Sūnus. Tradicija visuomet tvirtino, jog tikriausiai tai buvo Jėzaus pusbroliai ir pusseserės, o ne tikri kraujo broliai ir seserys. Jie galėjo būti Marijos sesers, Jėzaus tetos, šiandien Evangelijoje minimos Marijos Klopienės, vaikai. Stačiatikiškoji Tradicija sako, kad broliai ir seserys - tai Juozapo vaikai iš jo pirmosios santuokos. Abiem atvejais šiandienos Evangelijos skaitinys grindžia senas tradicijas, tvirtinančias, kad Marija pagimdė tik Jėzų ir nieko daugiau.

Tęsdamas mintį norėčiau priminti ir atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų maldos "Sveika, Marija" prašymą. Ši malda daugelio nuvertinta kaip pasenusi, davatkiška. Ieškoma naujesnių maldos formų, mantrų, kurios pakeistų „išsisėmusias“ maldingumo praktikas. Ir tai yra gerai. Prisirišti prie maldos formos nepatars joks geras dvasios tėvas. Tačiau verta atkreipti dėmesį ir į Tradicijos išbandytas praktikas. Maldos pabaigoje Marija prašoma melsti už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą (in hora mortis nostrae). Kas gali būti vienišesnis nei mirštantis žmogus? Išėjimo akivaizdoje viskas, kas neretai buvo laikoma siektina ir vertinga, tampa pelenais, neturinčiais amžinojo gyvenimo vertės. Ir tie beverčiai pelenai jau nebeteikia jokio saugumo, užtikrintumo, perspektyvos. Taip, apie mirtį kalbėti, rašyti dabar ne metas (Vėlinės praėjo), o dažnai tai ir negero tono ženklas. Tačiau kad ir kiek neigtum įvairias ateities galimybes, ši „nemalonioji“ būtinai išsipildys. Kad tas išsipildymas neįvyktų vienatvėje, žmogui esant visiškai apleistam, užmirštam, atmestam, Bažnyčia Marijos meldžia, jog ji neapleistų, melstųsi kartu su mirštančiuoju, kuris jau baigia šios žemės kelionę. Kad tas perėjimo momentas įvyktų kuo švelniau, be didesnių kančių, o svarbiausia - kuo prasmingiau. Nuo senų senovės krikščionio mirtis buvo vadinama arba užmigimu (dormitio), arba gimimu (natalis). Tai ne iš piršto laužti eufemizmai. Jų pagrindas - Kristaus mirtis už mus (pro nos). Ir apie pačios Marijos išėjimą seniausiai sakoma - dormitio - užmigimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"