Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Melskis už mus, palaimintasis Teofiliau

 
2017 06 28 6:00

Mėnesį, o gal ir daugiau Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) katalikai gyveno laukdami didžio įvykio: vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmių, kurios pirmą kartą Lietuvos katalikų istorijoje vyko Lietuvoje.

Beatifikacija – tai skelbimas palaimintuoju. Beatifikuojant asmenį pripažįstamos ne tik jo dorybės, bet ir ypač per tą asmenį išreikšti Dievo darbai, kurie pasireiškia stebuklų pavidalu. Kadangi T. Matulionis palaimintuoju skelbiamas kaip kankinys, jo beatifikacijai stebuklų nebuvo reikalauta.

Iškilmėms buvo rengiamasi iš anksto visose bažnyčiose ir parapijose. Joms dėmesį skyrė ir tikėjimui bei tikintiesiems neabejinga žiniasklaida. Didžiausias krūvis teko LRT televizijos kanalui, tiesiogiai iš Katedros aikštės transliavusiam iškilmingas šv. Mišias, kurioms vadovavo kardinolas Angelo Amato. Žiniasklaida jau suskubo paskelbti, kad buvo pasiektas naujas Lietuvos rekordas: Eucharistiją aukojo apie 50 vyskupų ir 600 kunigų.

Galima spėti, kad tūkstančiams tiesioginių iškilmių dalyvių ir prie televizijos ekranų prilipusių žiūrovų nelengva buvo susikaupti ir viduje nusibrėžti ribą, kur baigiasi šventinis renginys-reginys, o kur prasideda ir vyksta šv. Mišių paslaptis. Nekukli televizija „išgriebdavo“ iš minios ir karštai besimeldžiančiuosius, ir, atleiskite, žioplius, kurie atėjo, kaip sakoma, savęs parodyti, kitų pasižiūrėti. Išvydę į juos nukreiptą kamerą, kai kurie džiugiai mojavo rankomis, stengdamiesi atkreipti į save dėmesį, lyg dalyvautų kokiame nors popso šou ar sporto varžybose.

Savąjį šaukštą deguto į šventinę medaus statinę įpylė ir LRT televizija. Kaip buvo nurodyta jos programoje, aikštėje įrengtos kameros buvo įjungtos jau 13.30 valandą. Akies krašteliu kamera užgriebdavo į aikštę besirenkančius žmones, nuotrupas, kaip ceremonijos vedėjai pristatinėjo aukštus svečius, aiškino eigą. Gražiai giedojo jungtinis choras. Tačiau televizijos žiūrovai negalėjo tuo gėrėtis, nes LRT dar visą pusvalandį „dirbo“ pagal savo (o ne Bažnyčios) scenarijų, žurnalistai kalbino įvairius į ceremoniją atvykusius svečius, ir transliacija iš aikštės tiesiogine šio žodžio prasme prasidėjo tik 14 valandą. Todėl, viena vertus, iš TV žiūrovų buvo atimta emociškai brangi galimybė kartu su vilniečiais ir Vilniaus svečiais įsijausti, įsigyventi į pamažu „kaistančią“ būsimų iškilmių atmosferą. Kita vertus, visai atriboti TV žiūrovus nuo garsų ir veiksmo aikštėje irgi nepavyko, ir tai trukdė atidžiai klausytis pagal LRT scenarijų kalbinamų labai garbingų asmenų. O kodėl, pavyzdžiui, jų nebuvo galima pakalbinti (ar pokalbį transliuoti) jau pasibaigus šv. Mišioms? Juk po jų išgirdome ir kleboną Joną Jonį, ir kitus palaimintąjį T. Matulionį menančius, jo atminimą puoselėjančius asmenis... Pokalbių įrašus su iškilmingos ceremonijos dalyviais bus galima pakartoti ne vieną kartą, o pati ceremonijos pradžia, jos autentiškumas televizijos žiūrovams, deja, jau prarasti...

Žinoma, galima apie tai nerašyti, patylėti ir tiesiog pakiliai, kaip padarė daugelis kitų rašančiųjų, komentuoti šį neeilinį įvykį. Tačiau taip norisi, kad birželio 25-osios iškilmės neliktų tik kaip dar vienas masinis renginys, žinoma, originalesnis nei kiti tik dėl jame dalyvavusio gausaus dvasininkų būrio. Kad jis nebūtų vien pretekstas pasigirti: „Ir aš ten buvau“, pamiršus iškilmių esmę ir prasmę.

Didžiausias krūvis teko LRT televizijos kanalui, tiesiogiai iš Katedros aikštės transliavusiam iškilmingas šv. Mišias, kurioms vadovavo kardinolas Angelo Amato. Žiniasklaida jau suskubo paskelbti, kad buvo pasiektas naujas Lietuvos rekordas: Eucharistiją aukojo apie 50 vyskupų ir 600 kunigų.

Paskelbimas palaimintuoju vyskupo T. Matulionio asmenybės Dievo akyse nei praturtino, nei papildomai nuspalvino: jis jau seniai yra Dievo išaukštintųjų ir palaimintųjų būryje. Tos iškilmės, visa ta įspūdinga ceremonija buvo reikalinga mums, Lietuvai, kurią vyskupo T. Matulionio dėka jau nuo 1934 metų turime teisę vadinti Jėzaus širdies tauta. Mylinčios, kantrios, atlaidžios, pasiaukojančios, gailestingos širdies, kuriai visą savo gyvenimą paskyrė mylintis, kantrus, atlaidus, pasiaukojantis, gailestingas, o nuo šiol – ir palaimintas vyskupas Teofilius.

Tačiau ar daug kas prisimena šią vyskupo dovaną mūsų tautai? Baugu, kad ir ji netaptų tik dar viena proga aštrialiežuviams komentatoriams pasišaipyti taip, kaip šaipomasi iš mūsų šalies apibūdinimo „Marijos žeme“... Juk mes taip trokštame būti (arba esame skatinami tapti) modernūs, o modernumas šiais laikais, be nusigręžimo nuo tautos ir tautinių vertybių, daug kam reiškia ir nusigręžimą nuo tikėjimo, Bažnyčios, pasiaukojimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"