TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Menas tarnauja… Vėl?

2016 10 19 6:00

Sovietmečiu augę žmonės dar nepamiršo lozungo „Menas tarnauja liaudžiai“. Vėliau buvo mėginta jį redaguoti, nurodant, kad menas gali / turi tarnauti valdžiai ar net Dievui, bet pati „tarnavimo“ funkcija išliko prilipusi prie meno kaip vantos lapas prie… Man, prisipažinsiu, labai nepatinka toks meno funkcijos nuvertinimas, bet užginčyti ją turėtų ne meno „vartotojai“, o patys meno kūriniai bei jų kūrėjai. Tačiau, matyt, tai nėra taip paprasta.

Meno padėtį šiandien vaizdingai apibūdino dailininkas, dizaineris Vilius Puronas: „Paslaptingas tas meno ir skonio santykis, efemeriška kūrinių dalia: kai „menas tarnauja liaudžiai“ – jis tarnauja valdžiai, ypač kai valdžia netarnauja liaudžiai. Tai taisyklė, nors ir demagogija: jis to, kas pinigus moka. Ir atvirkščiai. /..../ Garsusis Vilniaus „Vamzdis“ tapo Lietuvos skulptūros klasika, nes nuostabiai atskleidė mūsų santvarkos dvasinę impotenciją, jos konstrukciją iš demagogijos ir finansų. Prieš šimtą metų toks Kazimiras Malevičius „Juodu kvadratu juodame fone“ darė revoliucijas mene, o Leninas – rusuose.“

Taigi šiuolaikinėje Lietuvoje karaliauja „Vamzdžio“ estetika. O Rusijoje, „Juodojo kvadrato“ tėvynėje? Ten, toje neaprėpiamoje geografijoje, esama visko, bet pastaruoju metu labiausiai į akis krinta konstrukcija iš politinės ir bažnytinės valdžios, kuri remiasi paminklais ir paminkliniais ženklais. Galima įžvelgti net savotišką epidemiją.

Spalio 14 dieną Oriole iškilmingai atidengtas (pirmas Rusijoje!) paminklas carui Ivanui Rūsčiajam (arba Žiauriajam). O dieną anksčiau, spalio 13-ąją, Sankt Peterburge buvo demontuota memorialinė lenta, skirta Rusijos imperijos generolui, Suomijos maršalui ir prezidentui Karlui Gustavui Manerheimui atminti. Paminklinė lenta ant buvusio Kavalergardų pulko, kuriame XIX amžiuje tarnavo K. G. Manerheimas, kareivinių buvo sumontuota vasarą, birželio mėnesį. Tačiau ji jau kelis kartus buvo aplieta dažais, į ją buvo šaudyta, o spalį vandalai iš Nepriklausomos politinės partijos „Drugaja Rossija“ ją kapojo kirviu.

Po poros dienų, naktį į spalio 16-ąją Maskvoje, Borovickaja aikštėje, pradėtas montuoti paminklas Kijevo Rusios krikštytojui kunigaikščiui Vladimirui, vadinamam Krasnoje Solnce. Atidengti jį planuojama per Tautos vienybės dieną lapkričio 4-ąją.

Tą pačią naktį nenustatyti asmenys krapštėsi prie Stalino budelių sušaudyto poeto Osipo Mandelštamo paminklo Maskvoje. Jie sakė norintys jį sutvirtinti, bet iš tikrųjų paminklą paliko avarinės būklės. Gal jo laukė toks pat likimas kaip memorialinės lentos K. G. Manerheimui?

Tiek carą Ivaną Žiaurųjį, tiek ir Suomijos maršalą K. G. Manerheimą Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medynskis pavadino neeilinėmis, bet sudėtingomis, nevienareikšmiškai vertinamomis asmenybėmis. Tačiau kai kieno aukščiausia valia diametraliai priešingai įvertino visuomenės siekį įamžinti jų atminimą ateities kartoms.

Beje, visuomenė netyli. Visuomenė mėgina pasakyti savo nuomonę. Štai Sankt Peterburge, kol vieni niokojo K. G. Manerheimo atminimui skirtą paminklinę lentą, šimtai kitų peterburgiečių iš visų jėgų priešinosi valdžios nutarimui vieną iš miesto tiltų pavadinti dabartinio Čečėnijos diktatoriaus tėvo Achmato Kadyrovo vardu. Rašė peticijas, rengė piketus, net pastatė naują lentelę su kitu pavadinimu. Kol kas – viskas perniek. Valdžia laikosi savo teigdama, kad Kadyrovai – šiandieninės Rusijos valstybės atrama, todėl nusipelno įamžinimo

Paminklo carui Ivanui Žiauriajam idėją nepalankiai sutiko ir Oriolo visuomenė. Miesto valdžia net buvo priversta surengti referendumą, o jo rezultatus, žinoma, suskaičiavo taip, kaip jai reikėjo. Net ir dabar visuomenė nerimsta, mėgina rengti piketus, kuriems, suprantama, negauna leidimų...

Panašiai Rusijoje sprendžiamas ir kitų istorinių asmenybių atminimo įamžinimas. Carai ar jiems ištikimai tarnaujantieji – didžioje pagarboje ir cerkvės laiminami, o kultūrai nusipelnę asmenys, politinių represijų (nuo „carų“ politikos nukentėjusieji) kankiniai, istorijos herojai sijojami pro tankiausią šiandien Rusijoje vyraujančių politinių jėgų sietą...

Beje, antikos filosofas Platonas siūlė nepasitikėti menininkais, nes jie esą, „į kiekvieno žmogaus sielą įdiegia blogą santvarką“ ir pataikauja jos neprotingiems elementams. Bet ar tai – vien tik menininkų kaltė? Ir kas pasikeitė nuo Platono laikų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"