Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Menininkų kalnelis – ir politikų bei jų artimųjų laidojimo vieta?

 
2016 11 02 6:00

Vėlinių diena – tai metas, kai einame aplankyti artimųjų kapų, nors daugelis tai darome ir kitomis dienomis. Tą dieną užsukame ir į kapines, kur guli daug mūsų valstybei nusipelniusių žmonių. Sostinėje – tai Rasų ir Antakalnio kapinės.

Daugelyje valstybių yra kapinės, kurias galima vadinti Tautos panteonu. Dažnai tai ne vienos, o keletas kapinių, nes laikui bėgant kito jų svarba. Taip nutiko ir Lietuvos sostinėje Vilniuje esančioms kapinėms. Rasose ilsisi Vasario 16-osios akto signatarai Jonas Basanavičius ir Jonas Vileišis, lietuvių, kitų tautų visuomenės veikėjai. Ten palaidoti Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Joachimas Lelevelis ir daugelis kitų žinomų kultūros bei mokslo žmonių. Tai išties tarsi mūsų valstybės iškilių žmonių panteonas, nors jis iki šiol vis dar apleistas. Ypač toliau nuo įėjimo esantis šių kapinių plotas.

Jokia sostinės ar nacionalinė valdžia vis neprisirengia deramai sutvarkyti Rasų kapinių, nutarti, ką daryti su visiškai apleistais kapais, pažiūrėti, ar ten negalėtų būti rasta daugiau vietos šių dienų Lietuvai nusipelniusių žmonių kapams. Todėl vis dažniau sostinėje žvilgsniai krypsta į Antakalnio kapines, kur yra Menininkų kalnelis. Greta jo – ir kita kalva, jos papėdėje – Sausio 13-osios aukų kapai. Aukščiau jų, tarsi kelyje į dangų, skirta vietos ir Kovo 11-osios akto signatarams.

Beje, minėtas Menininkų kalnelis yra ne itin didžiulės erdvės laidojimo vieta. Jame amžino poilsio atgulė jau tie, kas kūrė sovietų Lietuvoje (tarp jų esama ir ištikimų sovietų erai žmonių). Tačiau yra ir tokių, kuriuos, nors ir gyvenusius sovietų laikais, vadiname mūsų tautos kūrėjais. Šalia jų kapų vienas po kito dygsta šių dienų Lietuvos kūrėjų kapai.

Jų taip pat ateiname pagerbti Vėlinių dieną, žinodami, kad dalies žinomų kultūros ir mokslo žmonių kapų dar reikia ieškoti ir gana nemažu spinduliu aplink Menininkų kalnelį. Visiems vietos ten jau nebėra. Todėl į anapilį išėjus kokiam nors žinomam kūrėjui laidojimo tvarką Menininkų kalnelyje prižiūrinčios tarnybos turi gerokai pasistengti, kad ir jam rastų amžino poilsio vietą. Tam jau panaudojami ir kalno šlaitai.

O tomis dienomis, kai į anapilį išeina ne meno žmogus, pasigirdus žiniai, kad jį laidos Menininkų kalnelyje, kyla komentarų banga. Klausiama, kodėl ten? Kaip suprantu, laidojimo Menininkų kalnelyje taisyklės yra neaiškios. Tačiau sprendžiant pagal pavadinimą tai turėtų būti menininkų, o gal ir mokslininkų laidojimo vieta.

Bet tokiu atveju tik pati menininkų, o gal ir mokslo bendruomenė turėtų nuspręsti, kas yra asmuo, nusipelnęs teisės būti palaidotas Menininkų kalnelyje. Pavyzdžiui, vienam didelis menas gali būti ir tai, ko nesupratusi valytoja Italijoje, parodų salėje, surinko kaip šiukšlių ir nuorūkų krūvą. Kitam iškilūs kūrėjai yra, pavyzdžiui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ar už nuopelnus kultūrai bei mokslui aukštais valstybės apdovanojimais apdovanoti žmonės. Visgi negali neprisiminti fakto, kad ir didelis tautos numylėtinis bei kūrėjas Vytautas Kernagis tokį įvertinimą gavo tik labai sirgdamas. Gerai, kad buvo kam apie tai pakuždėti į ausį aukščiausiai šalies valdžiai...

Tačiau Menininkų kalnelyje pastaruoju metu ėmė dygti ir politikų ar jų šeimos narių kapai, nors žodį „menininkas“ jiems sunku pritaikyti. Dabar nerašysiu tų žmonių pavardžių, nes artimojo netektis kiekvienam yra baisi. Ne mažiau baisu, kai netekties dieną tenka skaityti ne komentarus apie anapilin išėjusio žmogaus darbus, o klausimus, kodėl jis laidojamas Menininkų kalnelyje.

Vargu ar sužinosime, kaip gimsta tokie sprendimai. Galbūt kai kuriais atvejais mirusio politiko ar kito žinomo asmens šeimos nariai tvirtai pareiškia norą rasti jam vietą Menininkų kalnelyje. O gal viskas vyksta dar paprasčiau? Koks nors įtikti gebantis valdininkas, suprasdamas, kaip naudinga pagelbėti įtakingam asmeniui (nors šiam skausmo dieną rūpi visai kiti dalykai), sušnibžda į ausį: „Gerbiamasis, esate žinomas žmogus, o jūsų artimasis jums yra toks brangus, ar nenorėtumėte jo palaidoti Menininkų kalnelyje?“ Jeigu asmuo paprieštarauja, dar primenama, kad aiškių kapavietės parinkimo taisyklių nėra.

Vis dėlto galbūt turėtų būti priimtos aiškios taisyklės? Suprantama, jos jau nebegali rūpėti palikusiems šį pasaulį žmonėms. Tačiau vieta, kur kuriamas savotiškas Tautos panteonas, matyt, turėtų būti ne vieno valdininko, o valstybės reikalas. Kalbu apie menininkus, o ne politikus. Apie šiuos, beje, turėtų būti kalbama atskirai, jiems turėtų būti parinkta kita vieta. Ir ten neturėtų būti laidojami jų artimieji, jei jie to nebuvo nusipelnę.

Tada ir išgyvenant baisią netektį žiniasklaidoje neatsiras keistų komentarų, kodėl ji ar jis laidojamas būtent toje vietoje. Ir Vėlinių dieną atėjus į kapines lankyti Lietuvai nusipelniusių kultūros ir mokslo žmonių kapų žvilgsnis neužklius už faktų, akivaizdžiai bylojančių, kad mūsų šalyje nėra teisingumo ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų atžvilgiu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"