TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mes eldija Petro plaukiam

2014 06 28 6:00

Per Petrines skaitoma Evangelijos pagal Matą ištrauka (16,13-19) nuveda mus į šiaurės rytus nuo Jėzaus ir apaštalų gimtosios Galilėjos, į Iturėjos provincijos sostinės Pilypo Cezarėjos apylinkes Golano aukštumose, mums pažįstamose iš vadinamojo Šešių dienų karo. 

Senąjį miesto pavadinimą Panium (dievaičio Pano miestas) valdovas Pilypas, įsiteikdamas imperatoriui Tiberijui, pavadino Cezarėja. Norint atskirti ją nuo Pajūrio Cezarėjos, ši gavo Pilypo Cezarėjos vardą.

Miestas pastatytas ant kalno, supamas tarytum uolų sienos, buvo tinkama dekoracija tam, ką Jėzus norėjo pasakyti apie savo kuriamą Bendriją – Krikščioniją ir būsimą jos galvą Petrą bei šio įpėdinius. Į klausimą, kuo liaudis Jį laiko, apaštalai atsako įvairiai: gal prisikėlusiu iš numirusiųjų Erodo Antipo nužudytuoju Jonu Krikštytoju, gal sugrįžusiu į pasaulį vienu ar kitu senovės pranašų. „O jūs patys kuo mane laikote?“ Ryžtingumu pasižymintis Petras visų vardu iškilmingai pareiškia: „Tu esi Kristus (Mesijas), gyvojo Dievo Sūnus!“ (Gyvasis Dievas – tikrai egzistuojantis visagalis Dievas, ne kaip pagonių įsivaizduojami dievaičiai ar mediniai, akmeniniai, metaliniai stabai.)

Ir Jėzus atsako: „Tu esi Petras – Uola, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bendriją, ir pragaro jėgos jos nenugalės. Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus. Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,18.19).

Kas tasai Petras? Tai Genezareto ežero žvejys, Zebediejaus sūnus, drauge su broliu Andriejumi vienas pirmųjų pašauktas tapti apaštalu – Kristaus pasiuntiniu. Dabar paaiškėjo, kodėl jau tada Simono vardą Jėzus jam pakeitė į Kefas - aramėjiškai, Petros -graikiškai, Petrus - lotyniškai: iš anksto buvo numatęs jį skirti apaštalų būrio vadu.

Ar kartais Jėzus neapsiriko? Petras dažnai karščiuojasi, tiesiog prieštarauja Jėzui, kai šis kalba apie Jo laukiančią kančią. Per Paskutinę vakarienę prisiekia neišsiginsiąs Mokytojo, nors mirti reikėtų, o po poros valandų, kai šis bus suimtas, vyriausiojo kunigo tarnams prisiekinės nepažįstąs „šito žmogaus“. Ir tik iš tolo sugavęs sargybinių vedamo Jėzaus akių žvilgsnį gailiai pravirks...

Turbūt tikėjomės, kad, prisikėlęs iš numirusiųjų, Jėzus šitą karštuolį draugų akivaizdoje gerai „išpraus“, bet ne. Nerandame Evangelijose, kad Jėzus būtų Petrą ir kitus savo draugus gėdinęs, kodėl išsilakstė, išsislapstė Jį suėmus. Prikaišiojo tik vieną dalyką: kad ilgai nenorėjo įtikėti Jo prisikėlimu, nors buvo tai pranašavęs.

Po kelių savaičių Jėzus surengė Petrui švelnią reabilitacijos sceną: „Petrai, ar myli mane? Petrai, ar myli mane labiau negu šie tavo draugai? Petrai, ar labai mane brangini?“ Petrui aišku, kad atsakydamas į trigubą klausimą jis išpirks savo trigubą išsigynimą. Jėzus nepasitenkina atleidimu, dar patvirtina jo vadovavimą Bažnyčiai: „Ganyk mano aveles... ganyk mano avinėlius... ganyk mano didžiąsias avis“ (Jn 21,15-17).

Daugelis, galima manyti, esame skaitę Henriko Senkevičiaus romaną „Quo vadis?“ Dar daugiau žmonių matė filmą šiuo pavadinimu. Ten vaizduojama labai tikroviška legenda. Kristui įžengus į dangų, gavę Šventosios Dvasios įkvėpimą apaštalai pasklinda po įvairias šalis su Jėzaus žinia, ir bent du žymiausieji, Paulius ir Petras, pasiekia imperijos sostinę Romą. 64 metais po Kristaus imperatorius Neronas ima nuožmiai persekioti krikščionis. Petrą pagauna siaubas, jis patyliukais sprunka iš sostinės. Ir štai didžiausias netikėtumas: susitinka apsireiškiantį Jėzų! „Quo vadis, Domine? – Kur eini, Viešpatie?“ – „Į Romą, tavo vietoje numirti..." To užteko, Petras grįžo, buvo nukryžiuotas žemyn galva, ir Romoje, Vatikane, mes turime ilgais kruopščiais tyrinėjimais nustatytą Petro kapą.

Krikščionybė pirmiausia paplito Artimuosiuose Rytuose: Sirijoje, Mažojoje Azijoje, tada Graikijoje ir kiek vėliau įsigalėjo dabartinėje Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Pagrindinius krikščionių tikėjimo klausimus sprendę visuotiniai Bažnyčios susirinkimai (vyskupų suvažiavimai) taip pat įvyko Rytuose: Nikėjoje, Konstantinopolyje, bet šiuose suvažiavimuose su ypatinga pagarba buvo išklausomas Romos vyskupo Leono Didžiojo legato žodis, susirinkimo dalyviai entuziastingai jį parėmė:: „Per Leoną Petras kalba!“

Vis dėlto kaip visur, taip ir Bažnyčioje, radosi žymių nesusipratimų, 1054 metais įvyko didysis skilimas. Buvusioje Vakarų Romos imperijos teritorijoje gyvuojanti Bažnyčios dalis, vaduojama šv. Petro įpėdinio, popiežiaus, gavo Romos bažnyčios vardą, o rytinė buvusi Rytų Romos imperijos dalis, vadovaujama Konstantinopolio patriarcho, tapo Rytų bažnyčia. Romos bažnyčios liturgijoje įsitvirtino lotynų kalba, Rytų bažnyčioje – graikų kalba ir kai kurios tradicinės tautinės kalbos. Keli rimti mėginimai schizmą – skilimą - panaikinti nebuvo itin sėkmingi. Vis dar likdavo nesusipratimų, juo labiau kad į šį reikalą kišdavosi ir valstybių valdovai.

Kai XIX aamžiuje Lietuvą valdanti Rusijos carų valdžia tą rytinę krikščionybę, rusiškai pravoslaviją, pavertė rusinimo įrankiu, Antanas Baranauskas ragino tautiečių katalikiškąjį pasididžiavimą eilėmis:

Neįveiksi, sūnau, šiaurės,

mūsų širdys tvirtos,

seniai buvo išmėgintos,

seniai keptos, virtos...

Mes eldija Petro plaukiam,

Tu – grekonų gelda.

(Eldija – tvirtas, puošnus laivas; grekonai – graikai.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"