TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mes Jūsų neužmiršime

2014 07 16 6:00

Praėjusi savaitė visiems, kurie vienaip ar kitaip buvo įsitraukę į demokratines permainas Rusijoje, prasidėjusias su Michailo Gorbačiovo “perestroika”, išties tapo juodąja. Prasidėjo ji pranešimu apie M. Gorbačiovo eros Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro, vėliau - Gruzijos prezidento Eduardo Ševardnadzės mirtį, o baigėsi skaudžia žinia, kad eidama 65 metus mirė garsiausia disidentė, nuosekliausia visų Sovietų Sąjungos ir Rusijos valdžių kritikė Valerija Novodvorskaja.

Rusijos internetinė bendruomenė į šias žinias reagavo skirtingai: E. Ševardnadzę dauguma komentatorių palydėjo su prakeiksmais, kam jis neva padėjo sugriauti Sovietų Sąjungą, o V. Novodvorskają – liaupsinančiais atsiliepimais. Užuojautą pareiškė net jos aštriai kritikuotas prezidentas Vladimiras Putinas.

Įdomu, kad tuomet, kai tiedu politikai tebebuvo gyvi ir aktyviai veikė, atsiliepimai apie juos buvo veikiau priešingi. Apie E. Ševardnadzę - arba gerai, arba nieko, nors „nieko“ tyloje galėjai jausti užslėptą priešiškumą. Užtat V. Novodvorskajos gerbėjų balsai nuskęsdavo purvo jūrose ir neapykantos klyksmuose. Kai mėgini susigaudyti šioje nuomonių įvairovėje, neišvengiamai į galvą ateina mintis, kad tai tam tikra prasme nulėmė šių asmenybių biografijos.

E. Ševardnadzė labai anksti buvo įtrauktas į partinės valdžios nomenklatūrinius sąrašus, aktyviai veikė kaip politikas, o politika, žinia, - kompromisų menas. Menas tol, kol nereikia eiti į kompromisus su savo sąžine ir principais. Pastaruoju atveju politika tampa laipteliais žemyn į asmenybės žlugimą. Kuo ji buvo virtusi E. Ševardnadzei, tikriausiai žino tik nedaugelis artimiausių žmonių. O visuomenė jį matė visokį…

V. Novodvorskaja, priešingai, niekuomet nebuvo susitepusi priklausomybe nomenklatūrai, todėl išvengė būtinybės galvoti viena, kalbėti kita, daryti trečia. Dėl šio tikro, nesuvaidinto ideologinio, politinio sąžiningumo ją gerbė ne tik draugai, bet ir oponentai.

Man dar nespėjus atsipeikėti nuo tų netekčių - abu veikėjus pažinojau asmeniškai, tad gedulo varpai ausyse suskambo ypač kurtinamai, - gavau bičiulės iš Sankt Peterburgo elektroninį laišką, kuriame ji irgi stebėjosi: “Dabar, pasirodo, visi ją gerbę, visi liaupsina… O juk kaip kadaise ją išbarė Venediktovas, išvarydamas iš “Echo”!" Bičiulė turi galvoje 2008 metų radijo laidą, kurioje V. Novodvorskaja pasakė keletą gerų žodžių apie garsųjį čečėnų kovotoją Šamilį Basajevą, ir dėl to radijo „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas įpykęs „išvarė“ ją iš eterio.

E. Ševardnadzė, net ir „griaudamas“ Sovietų Sąjungą, visuomet kalbėdavo atsargiai, suktai (diplomatiškai?). Dėl to neretai buvo vadinamas žiluoju lapinu. Jis tik vieną kartą leido pratrūkti savo emocijoms. Tai įvyko 1990 metų gruodžio 20 dieną, kai kalbėdamas iš Sovietų Sąjungos liaudies deputatų IV suvažiavimo tribūnos E. Ševardnadzė perspėjo šalies visuomenę, kad iškilo grėsmė "perestroikai", diktatūros grėsmė, ir jis, negalėdamas sutikti su tuo, pareiškė atsistatydinantis iš savo pareigų. O netrukus paskelbė išeinantis ir iš Komunistų partijos. E. Ševardnadzės žingsnis daugeliui padarė didžiulį įspūdį, nes iki jo Sovietų Sąjungos istorijoje nebuvo nė vieno tokio lygio politiko, kuris dėl ištikimybės principams savo noru būtų atsisakęs aukšto posto. Beje, tas atsistatydinimas tapo akstinu mūsų įspūdingai pažinčiai. Ji baigėsi E. Ševardnadzei išvykus į Gruziją. Prieš išvažiuodamas jis dar telefonu pakvietė išgerti kavos, tik šį kartą jau Tbilisyje. Deja, neteko nuvykti. Ir nebeteks...

Užtat kiekvienas V. Novodvorskajos pasakytas žodis trykšte tryško emocijomis, sarkazmu, pribloškiamai aiškia logika. Ji buvo be galo principinga, nuosekli ir be baimės gindavo savo nuomonę. Drąsi, ryški, ekscentriška, dėl to kartais komiška V. Novodvorskajos asmenybė stulbindavo tiek oponentus, tiek bendraminčius. Jos principingumą ir ekscentriškumą teko patirti ir man.

Pirmą kartą mudvi susitikome 1992 metais Maskvoje, Ekonominės laisvės partijos („Partija ekonomičeskoi svobody“) suvažiavime. Lietuvos savaitraščiui „Dienovidis“ buvau įsipareigojusi paimti iš jos interviu. Sužinojusi, kokiam leidiniui reikia to interviu, V. Novodvorskaja mielai sutiko, pabrėždama savo meilę Lietuvai, kurią reiškė nuolat puošdamasi gintaro karoliais. Bet ji buvo tokia populiari, buvo tiek norinčiųjų su ja pabendrauti, kad mums vis nesisekė ramiai pasikalbėti. Netekusi kantrybės V. Novodvorskaja vylingai žybtelėjo akiniais ir, pareiškusi žinanti tokią vietelę, kur jokie vyrukai („rebiata“) mūsų neaptiks, nusitempė mane... į moterų tualetą. O tualetai Suvažiavimų rūmuose prabangūs, turi erdvius fojė.

Praėjus porai metų buvau pakviesta prisidėti prie steigiamos naujos partijos „Demokratičeskij vybor Rossiji“. Jos vadovais tapo Jegoras Gaidaras ir Anatolijus Čiubaisas. Susipažindama su partijos programos ir įstatų projektais, aptikau porą punktų, kurie leido įtarti, kad partija per ekonomiką stengsis atkurti Rusijos įtaką (o gal ir valdžią) buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. Parodžiau juos mane į partiją pakvietusiam antikomunistinio žurnalo „Posev“ redaktoriui Aleksandrui Štammui. Jis sutriko, pritarė mano susirūpinimui ir pažadėjo „ką nors pakeisti“. Tačiau nepavykus to padaryti, atsisakiau vykti į steigiamąjį suvažiavimą ir paprašiau žinomos Sankt Peterburgo žurnalistės Svetlanos Gavrilinos pamėginti kaip nors neutralizuoti tą imperinį dvoką partijos programoje. Mano pastabas ji perdavė V. Novodvorskajai. Ir ši iš suvažiavimo tribūnos po gražių sveikinimų ir linkėjimų naujam politiniam demokratiniam dariniui savo įtaigia maniera pasakė, kad partija taptų dar geresnė, jei atsisakytų tų poros programos punktų. Auditorija jai audringai paplojo, tačiau programa nebuvo pakeista. Taigi į tą partiją neįstojau (laimė, nes gana greitai joje viršų pradėjo imti A. Čiubaiso atvirai imperiniai nukrypimai), bet visam gyvenimui likau ištikima V. Novodvorskajos gerbėja.

O dabar drauge su tūkstančiais liūdinčiųjų kartoju: „Ačiū Jums, Leročka, už viską. Mes Jūsų niekada neužmiršime. Mums Jūsų labai labai trūks!“

Mes - tai visi tie, kurie tiek Rusijoje, tiek už jos ribų tikėjosi ir tikėjo, kad Rusija pasuks demokratinių permainų ir žmogaus teisių bei laisvių keliu.

Bet, mano galva, šviesaus atminimo ir ramios amžinybės nusipelno ir E. Ševardnadzė. Nes nepraleido gyvenimo dovanotos progos tinkamai pasirinkti, kai iškilo jo principų išdavystės grėsmė! Tad sudie, Eduardai Ambrosijevičiau. Tebūnie Tau lengva gimtoji Gruzijos žemė...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"