TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Metai, kai baigėsi skandalas

2014 01 09 6:00

Vertinant prabėgusius metus liko nepaminėtas tylus, tačiau itin reikšmingas įvykis: galų gale nuslūgo ketverius metus Lietuvą krėtęs košmaras, gavęs pedofilijos bylos vardą.

Be abejo, negalima teigti, kad byla užversta, viskas nurimo, viskas išaiškinta. Vadinamojo pedofilijos skandalo sukelti ribuliai sklis dar ilgai. Tačiau istorija pasitraukė iš pirmųjų pozicijų žiniasklaidoje, prarado aštrumą, nebekelia didelių aistrų, o su skandalu susijusios politikės gaudynės netgi galėtų kelti šypseną. Tačiau, deja, tai ne ta istorija, kuri teiktų pagrindo juokui ar šypsenai.

Pedofilijos istorijoje buvo ir yra daug tamsių dėmių. Jos išliks dar ilgai. Gali būti, kad didesnė ar mažesnė tiesos dalis išvis niekada nepaaiškės. Tačiau faktas lieka faktu: dviejų pakopų teismai išteisino Andrių Ūsą, kuris buvo kaltinamas mažametės tvirkinimu. Krinta į akis, kad istorija, kuri buvo pučiama tol, kol viskas, ką žinojome apie ją, tebuvo faktų nuoplaišos ir emocingos kalbos, nuslūgo tada, kai atsirado teismo sprendimai, sudarę pagrindą objektyvesniam vertinimui. Staiga ši istorija tapo beveik niekam nebeįdomi. Tai kelia daugybę klausimų apie tai, kaip funkcionuoja Lietuvos viešoji erdvė. Pasirodo, nemenka dalis vadinamųjų žurnalistikos žvaigždžių suinteresuotos tik vienu dalyku: savais reitingais. Žurnalistai (ir net kai kurios žiniasklaidos priemonės), pasiskelbę nesutaikomais kovotojais už teisybę, nuolat griausmingai kaltindami visus ir viską, iš tikrųjų tesiekia tos akimirkos populiarumo.

Liūdniausia, kad prie paranojiškos atmosferos kūrimo prisidėjo nemažai meno, kultūros žmonių, intelektualų. Taip, meno ir kultūros žmonės dažnai būna perdėm jautrūs, emocingi. Tačiau buvimas menininku neatleidžia nuo priedermės reiškinius vertinti kritiškai ir vadovautis šaltu protu, ypač jei tenka atsakomybė nuomonę pareikšti viešai.

Vadinamoji pedofilijos byla atskleidė nemažai Lietuvos teisėsaugos bėdų. Paaiškėjo, kad buvo daug neteisėtumo, neteisybių, blogų sprendimų, kuriuos tenka pripažinti, nepaisant to, kokios būtų šios istorijos ištakos. Tačiau minint šį antstatą vis dėlto nevalia užmiršti esminio dalyko: šiai istorijai įgaunant pagreitį niekada nebuvo galima atmesti galimybės, kad jos pati pradžia tebuvo liguistos fantazijos vaisius. Tegul vienas procentas tikimybės, tegul du procentai, tačiau tai, kad viskas nėra iki galo aišku ir išlieka daug klausimų, turėjo būti akivaizdu bet kuriam asmeniui, turinčiam bent kiek noro kritiškai mąstyti, kiekvienam, kuriam iš tikrųjų rūpi tiesa. O jeigu istorijos pradžia buvo kitokia, kad ir kaip kalbėtume, daugelis iš jos išsirutuliojusių įvykių nušvinta visai kita šviesa.

Verta kalbėti apie moralinę atsakomybę asmenų, kurie aktyviai dalyvavo pūsdami šią tamsią istoriją ir prisidėjo prie jos eskalavimo, kurie nuolat pylė žibalo į ugnį, kurie kaltino, draskėsi, pynė sąmokslo teorijas, įsijautė į teisėjo vaidmenį. Griausmingai buvo skelbiamas nuosprendis visai valstybei, „sistemai“ – o ką, jeigu veidrodį jie būtų atsukę į patys save, jei patys sau būtų iškėlę atsakomybės, teisingumo, objektyvumo kriterijus, kurių skelbiasi pasigendą?

Ant tamsios ir drumstos skandalo bangos skriejo ne vienas žurnalistas, veikėjas ir intelektualas, krovėsi reitingus, populiarumo ir politinius taškus. Ar tai buvo apskaičiuotas cinizmas, ar šventas naivumas? Čia norėtųsi dar kartą pakartoti, kad šio komentaro tikslas nėra nurodyti, kas vadinamojoje pedofilijos istorijoje buvo kaltas, o kas ne. Svarbiausia, kad buvo eksploatuojama miglota, neaiški, daugelį nežinomųjų turinti istorija, kurios pagrindu reikšti kategorišką nuomonę reiškė balansavimą ant itin slidžios ribos. Juo labiau kad istorija buvo neįtikimai šiurpi, klaiki, nepakeliama. Žuvo žmonės, buvo traiškomi likimai. Tai nesustabdė daugelio veikėjų, įsijautusių į „moralinių autoritetų“ vaidmenis, užimti teisėjų, prokurorų vietą, pasiskelbti neklystančiais, vienus žmones išteisinti ir be jokio pagrindo aukštinti bei kelti ant pjedestalo, kitus viešai niekinti ir žeminti.

Panašūs burbulai viešojoje erdvėje kyla beveik kiekvieną dieną. Tačiau ši istorija išskirtinė tuo, kad teisingumo svarstyklėms pakrypus į kitą pusę visi moralistai ir „mokytojai“ galbūt atsiduria ne kur kitur, o nusikaltėlio, žudiko pusėje. Iki šios dienos negalime paneigti, kad būtent taip ir įvyko. Istorijoje nepadėtas taškas, tačiau teismų sprendimai daro labiau įtikimą būtent tokią versiją.

Net ir tada, kai atrodė, kad įtampa visuomenėje pasiekė tokią ribą, kad niekas nebeklauso jokių argumentų ir bet koks kalbėjimas šia tema kelia vien dar didesnę sumaištį bei sutrikimą, net tada, kai daugelis žmonių jau persisotino juodais neaiškios istorijos burbulais ir nieko apie tai nebenorėjo girdėti, net tada, kai tapo akivaizdu, kad geriausia, ką galima padaryti mergaičių, kurių teisės atseit taip aktyviai ginamos, labui, tai nebeminėti jų viešojoje erdvėje ir palikti jas ramybėje, skandalo malūnas toliau buvo sukamas, įtampa toliau kurstoma. Ar tai galima vadinti pilietiškumo apraiškomis? Ne, tai griovimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"