TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Metas kinkyti naują arkliuką

2016 04 06 6:00

Nė viena rinkimų kampanija neišsiverčia be kokios nors rezonansinės aktualijos, dėl kurios savo poziciją noriai išsako kiekvienas rimtesnis kandidatas ir juolab partija.

Šiemet laukiamas rinkimų maratonas kol kas didelių teminių intrigų nežada. Ankstesnės nebeįdomios. Juk dujų terminalas jau seniai Klaipėdoje, atominė elektrinė nestatoma, žemė užsieniečiams neišparduota, ekonomikos recesija dar neprasidėjo, emigracija nesustabdyta, minimalios algos keliamos kas pusmetį. Jei nebus prasimanyta ko nors naujo, lyg ir neliks dėl ko ginčytis.

Vis dėlto vienas jaunas arkliukas pavasarėjančiose lankose jau ganosi. Tai, be abejo, mokesčių sistema, ir pirmiausia – pridėtinės vertės mokestis (PVM). Dabartinės Seimo kadencijos dauguma, aktyviai pradėjusi nuo mokesčių sistemos, ko gero, taip pat aktyviai mokesčiais ir baigs. Komisijos, suburtos prieš ketverius metus mokesčių sistemai peržiūrėti ir reformos pasiūlymams rengti, likimas parodė, kad mokesčiai – tai ne ekonomikos, o aukštosios politikos sritis. Norint pridėti, atimti, padauginti ir padalyti, užtenka aritmetikos pradmenų. Juk kiekvienam tarsi aišku, kad PVM padidinus 3 proc., tiek pat daugiau šio mokesčio bus ir surinkta, o 3 proc. sumažinus, tiek pat sumažės ir valstybės biudžeto lėšos. Kai tokius skaičiavimus dar pailiustruoji milijonais, kurie bus papildomai surinkti arba kurių bus netekta, politinis sprendimas – garantuotas.

Ekonomistai skaičiuoja kiek kitaip. Jie ir iš nesenos patirties žino, kad mokestį padidinus keliais procentais, pajamų galima surinkti gerokai mažiau, arba priešingai. Antai 2008 ir 2009 metais pamažu padidinus PVM nuo 18 iki 21 procento, 2009-aisiais šio mokesčio buvo surinkta rekordiškai mažai – vos 5,6 mlrd. litų (1,6 mlrd. eurų), palyginti su 7,4 mlrd. litų (2,1 mlrd. eurų) 2008 metais. O štai defliaciniais 2015-aisiais PVM surinkta 2,85 mlrd. eurų. Akivaizdu, kad tokių netolygumų vien aritmetika nepaaiškinsi. Tačiau politikams prieš rinkimus svarbesni kiti dalykai, o ekonomistai tegul mano sau.

Ekonomistai iš tikrųjų mato priešingą vaizdą, nors su aritmetika irgi nesipyksta. Nereikia būti orakului, kad suvoktum paprastą tiesą, kurią kaip poterius vidury nakties išbertų kiekvienas investuotojas į vertybinius popierius: akcijas geriausia pirkti tada, kai jos pigiausios, o parduoti – kai brangiausios.

Sprendimus priimantys Lietuvos politikai – ir dešinės, ir kairės – elgiasi kaip labai nesėkmingi investuotojai. Akcijas perka tada, kai jos brangiausios, o parduoda pačias pigiausias. Juk mokesčių logika ta pati. 2008–2009 metais, per pačią recesiją, kai gerokai krito gyventojų pajamos, kai siautėjo nedarbas, Seimas ryžtingai nusprendė išsigandusius rinkėjus pribaigti dar didesniais mokesčiais, nors nešykštėjo pažadų, kad viskas bus grąžinta į pirmaprades pozicijas, kai tik ekonomika atsigaus.

Ekonomika atsigavo ir pagal pagrindinius rodiklius jau lenkia buvusius auksinius 2005–2006 metus. Lyg ir reikėtų tesėti pažadus, bet vėlgi – priešingai bet kokiai logikai. Juk kai gyventojų piniginės pilnėja, valstybė gali išnaudoti mokesčių pranašumus ir jais labiau papildyti valstybės iždą, kad paskui, užgriuvus naujai krizei, galėtų žmonėms padėti mažesniais mokesčiais ir taip skatinti vartojimą. Tačiau ankstesniais sprendimais ekonomiką taip pavyko išbalansuoti, kad ir šiandien dar daug kas laižosi žaizdas.

Mažai kas prieštaravo, jog reikia bent kurį laiką padėti žemdirbiams ir maisto pramonei, netekusiems Rusijos rinkos 2014-ųjų rugpjūtį, bet siūlymų šiek kiek sumažinti žemės ūkio produktams taikomą PVM tuomet niekas neišgirdo, nes iki rinkimų dar buvo toli. Dabar laikas tarsi tinkamas, todėl įsiklausoma į kiekvieną pasiūlymą. Ypač patrauklūs lobistiniai žaidimėliai. Jei reikia mažinti PVM, tai tik „būtiniausiems“ produktams: šviežiai mėsai ir tvenkinių žuvims, gal dar kruopoms, kiaušiniams. O kodėl ne makaronams ar sveikuolių sausainiams?

Visada universalus kontrargumentas – „dar nežinia, kas iš to pelnysis, nes produktai vis tiek neatpigs“. Atpigs, tikrai atpigs, nors gal ne tiek, kiek tikimasi. Neseni PVM mažinimo maisto produktams pavyzdžiai Rumunijoje, Slovakijoje rodo, kad ir prekės atpinga, ir biudžetas papildomas dar labiau, negu taikant didesnį PVM. Bent jau tokia pirminė reakcija šių šalių vidaus rinkose. Išsamesnėms išvadoms padaryti reikėtų ilgesnės stebėsenos, juolab jog ir tose valstybėse vartojimo mokesčiai buvo sumažinti prieš pat rinkimus.

Lietuvos ekonomistai jau ne pirmi metai baksnoja, kad prie gyventojų gerovės labiau prisidėtų ne vartojimo mokesčio mažinimas, o mažesnis pajamų apmokestinimas ir kaip kompensacija – turto, kapitalo apmokestinimas. Juk dabar Lietuvos gyventojų pajamų mokesčiai yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje, vien „Sodrai“ kiekvieną mėnesį sumokama beveik po 32 proc. žmogaus uždirbtų pinigų. Santykinai daugiausia mokesčių sumoka mažiausiai pajamų gaunantys dirbantys Lietuvos gyventojai. Neskaitant akcizo ir PVM, kuriuos jie sumoka pirkdami kiekvieną daiktą ar paslaugą, jau beveik pusė minimalias pajamas gaunančio žmogaus uždirbtų pinigų atitenka valstybės biudžetui.

Atrodo, pasiganyti paleistas mokesčių arkliukas, parupšnojęs pavasarinės žolytės, šį kartą gali tapti neblogu eržilioku, ir – negali žinoti – gal iki dienos, kai eisime prie balsadėžių, jau bus virtęs šauniu ristūnu, kuris pradės dirbti ir valstybei, ir sąžiningam mokesčių mokėtojui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"