TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Metų laimikiai ir laimikės

2013 12 21 6:00

Tryliktieji šio amžiaus metai kultūros Lietuvai įsimins. Nes ši Lietuva dar kartą įsitikino: kultūra – geriausia, ką turime. Valdžiai tos kultūros stinga, todėl ji nesutinka.

Pirmuoju 2013-ųjų renginiu tapo Kristinos Buožytės „Auroros“ premjera. O metų pabaigoje mintis užvaldė šešiolikmetė Audriaus Juzėno „Kolekcionierė“. Nemažai socrealistinių įvaizdžių ir romantikos, tačiau puikiai nufilmuota, neblogai suvaidinta. Prilygsta geram kinui, tarkim... „Duburiui“. Anekdotas – su Igno Jonyno „Lošėju“. Jį jau žiūrėjo ispanai, lenkai, vokiečiai, estai, o mes, ko gero, pamatysime paskutiniai Europoje – kažin kada kitąmet. Apskritai 2013-ieji buvo dosnūs lietuviškam kinematografui. Tačiau tai tik ūmus pagausėjimas, toli gražu – ne atgimimas.

Vasarį inkvizicijos laužus uždegė Lietuvos saugumiečiai. Krėtė lengvu raganavimu atgaline data kaltinamą kino režisierę Inesą Kurklietytę. Krėtė ir jos filme įamžintas moteris, nusprendusias gimdyti namuose. Istorija nebaigta iki šiol. Liepą sostinėje buvo atidarytas Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Iš absoliutaus įšalo zonos pajudėjo Lukiškių aikštės sutvarkymo reikalai. Laimėtojo pavadinimas – „Tautos dvasia“ – gražus. Tik kiek tos tautos klausta ir kiek tos dvasios klausytasi rengiant konkursą? Kita vertus, projektas kompromisinis, Lukiškių aikštėje turėtų sutilpti visi priešininkai. Rugsėjį Lietuvos ambasadorės Prancūzijoje Jolantos Balčiūnienės ir kultūros atašė Rasos Balčikonytės rūpesčiu į Vilnių buvo atgabenta Luvro muziejaus kolekcija. Į Šiaurės ir Vidurio Europą Luvras leidosi pirmą kartą.

Metai vėl atnešė skaudžių netekčių, fatališkų išeičių ir liūdnų atradimų. Taip, pasitaiko tokių. Sausį po tris savaites trukusių paieškų visai šalia savo sodybos rastas Dainavos poeto Stasio Stacevičiaus kūnas. Balandį netekome poeto Marcelijaus Martinaičio. O kai baigėsi įkyri žiema ir pasidarė kiek lengviau, iš gyvenimo pasitraukė aktorius Vytautas Šapranauskas. Rugsėjį netekome kino režisieriaus Arūno Žebriūno. Spalio pabaigoje išėjo dar vienas iš didžiųjų – Nacionalinės premijos laureatas, skulptorius Vladas Vildžiūnas.

Vardijant ryškiausius teatro įvykius irgi galima pradėti nuo „netekties“. Prieš porą savaičių su žiūrovais visam laikui atsisveikino šešiolika metų gyvavęs, pasaulį apkeliavęs ir žavėjęs Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“. Be abejonės, neprilygstama šių metų teatro patirtis – Jono Vaitkaus „Atžalynas“. Spektaklis apnuogino kraupoką kai kurių teatro rašytojų nejautą. Jau senokai scenoje neteko matyti savo profesija taip įtikėjusių aktorių. Žvarbiame laike, kuriame jaučiamės kaip motinos atstumti vaikai, prie J.Vaitkaus kūrinio norėjosi tiesiog fiziškai prisiglausti.

Kovą skandaliuku baigėsi „Auksinių scenos kryžių“ dalybos. Komisija įvertino kandidates ir nė vienai nepatikėjo nešti sunkenybės. Nepatikėjo... Įsiminė dvi lietuvišką prieskonį turinčios užsienio trupių viešnagės. „Sirenos“ suteikė laimės pamatyti 2012 metais Norvegijos nacionaliniame teatre Oskaro Koršunovo sukurtą „Perą Giuntą“. O lapkritį Vilniuje lankėsi du maskvietiški Rimo Tumino spektakliai.

Suminėti įvykiai – tik pusė laimikio. Mat pusę metų, kol Lietuva pirmininkavo ES Tarybai, sutelktai, kryptingai, valstybiniu mastu svečiose šalyse garsintas Lietuvos vardas, menas ir kultūra. Ne apsijuokta prieš Europą, kaip atsitiko su veksu, o priešingai – pagerintas krašto įvaizdis, kilstelėtas prestižas.

Per šešis mėnesius užsienyje įvyko keli šimtai kultūrinės programos renginių. Užsieniečius žavėjo Violeta Urmana, Jonas Mekas, Šarūnas Bartas, Petras ir Lukas Geniušai, Martynas Levickis, Dominykas Vyšniauskas, „Ažuoliuko“ choras, Čiurlionio kvartetas, daug kitų kolektyvų ir menininkų. Keturios parodos aplankė penkiolika Europos valstybių. Turiningos programos vyko Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Italijoje. Net kituose žemynuose – Antano Sutkaus paroda San Paule, Gabrieliaus Aleknos rečitalis JAV. Jei ne pirmininkavimo pinigai, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pristatymas Gente būtų buvęs mažiau įspūdingas.

Viskas atlikta su saiku, solidžiai. Kai ES Tarybai pirmininkavo Lenkija, kaimynai parengė plačią, tiesiog pompastišką kultūrinę programą, renginiais užtvindė Europos savaitgalius. Ir persistengė, prarado klausytojų ir žiūrovų dėmesį. O Lietuva, sąmoningai ar ne, išvengė tokios klaidos.

Per pastarąjį pusmetį, be politinių laimėjimų (kuriais Lietuvoje mažai domimasi – rūpi tik išlaidų sumos) ir meno eksporto, daugiau nelabai kuo sugebėjome Europą sudominti. Vyko vos vienas kitas verslo, mokslo, švietimo, informacinių technologijų renginys. O krepšinio, kad ir kaip juo didžiuotumeisi, juk neveši.

Pirmininkavimo sezonas baigiasi. Diplomatiniuose sluoksniuose negarsiai kalbama, jog kultūrinę programą derėtų tęsti. Lietuva neturi didelio politinio svorio, tad jai pravartu labiau išnaudoti kultūrinį potencialą. Pajėgų netrūksta, garsių vardų ir įdomių kūrėjų turime. O svarbiausia – sulaukėme susidomėjimo, pasitikrinome. Deja, valdžia mano kitaip, ir nuo artėjančio sausio Lietuvos kultūros misijoms vėl teks senasis kapšelis. Valdžiai kultūra – neturtinga podukra. Pasinaudoji ir palieki iki kito karto.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"