TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Milijonai vartotojams – ne į tą pusę

2015 08 21 6:00

Įrodyti, kad prekė ar paslauga netinkama, atgauti sumokėtus pinigus ir taip apginti savo teises Lietuvoje tampa vis sudėtingiau ir brangiau. Nors sąvokos „vartotojo teisės“, „vartotojo interesai“, mūsų šaliai įstojus į Europos Sąjungą ir priėmus atitinkamas direktyvas, skamba vis dažniau, pažeidimų tik daugėjo. Tai rodo ir atitinkamų institucijų pateikiami skaičiai, ir viešojoje erdvėje vešinčios diskusijos.

Vien „Lietuvos žinios“ per pastaruosius pusę metų aprašė ne vieną įsimintiną atvejį. Tai DNB banko bankomatas, klientui užsisakius 200 eurų, teišdavė 150 eurų, tai SEB bankas, fiziniam asmeniui du kartus prašant, niekaip neuždarė banko sąskaitos, tai pigu.lt atsisakė priimti atgal nekokybišką prekę ir pasiūlė sudaryti komisiją brokui nustatyti ir pan. Kuo baigėsi šios trys istorijos? Su bankais kol kas – niekuo, jie nemalonias situacijas „tebetiria“, o iš pigu.lt vartotojui vargais negalais pavyko išsireikalauti pinigus.

Kas bendra tarp šių istorijų? Vartotojai dažnai nežino savo teisių, o jei ir žino, nesikreipia, kad jas apgintų. Vienam – per daug popierizmo, kitam – per daug sugaišto laiko, kuris kartais kainuoja brangiau nei pati prekė.

Bankų atveju į skundus tenka laukti daugiau nei mėnesį, o jei ginčas įsibėgėja – ir ilgiau, gal net pusę metų. Su parduotuvėmis ar paslaugų teikėjais paprasčiau, tačiau paduodant, priimant skundą reikia rašytinių įrodymų, tad laukia irgi netrumpas susirašinėjimas. Taigi, dažnu atveju ginčas vartotojui nenaudingas, nes jo trukmė neproporcinga žalai.

Kita vertus, Lietuvoje „popieriuje“ veikia daugybė vartotojus lyg ir turinčių ginti institucijų. Panaršius internete galima surasti dešimtis vartotojus pasiruošusių užstoti nevyriausybininkų. Veikia keletas iš pažiūros tikrai solidžių valstybinių įstaigų. Tačiau atrodo, kad vartotojai kelio pas gynėjus neranda.

Iš tų dešimčių nevalstybinių gynėjų gyvuoja vos vienas kitas, daugumos išliko tik pavadinimai. Matyt, kitados jie buvo sukurti vien kokio projekto lėšoms panaudoti, o vėliau užmiršti, nes be dotacijų neišgyveno. Kai kurie skelbia apgynę tūkstančius vartotojų – vargu ar tai fiziškai įmanoma.

O iš biudžeto išlaikomos institucijos, atrodo, sočiai penimos. Antai Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos metinis biudžetas pernai siekė 1,97 mln. eurų (6,8 mln. litų), Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos – veik 1,36 mln. eurų (4,7 mln. litų).

Ši tarnyba, pernai išnagrinėjusi vartotojų ginčus ne teismo tvarka, priėmė 574 nutarimus, nors į ją kreiptasi daugiau nei 15 tūkst. kartų. Net jei skaičiuosime vieno skundo nagrinėjimo kainą nuo kreipimųsi skaičiaus, jam tenka arti 100 eurų. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija aiškina, kad vieno skundo nagrinėjimo išlaidos sudaro apie 235 eurus, skundų per metus sulaukiama 2500–3000.

Kiek skundų nagrinėjimas kainuoja Lietuvos bankui, sprendžiančiam vartotojų ginčus su komerciniais bankais, visai nežinoma. Ši institucija, pernai išnagrinėjusi 137 kreipimųsis dėl ginčų tarp vartotojų ir komercinių bankų, kaip aiškėja, patenkino... vos vieno vartotojo reikalavimus.

Akivaizdu, kad valstybinės institucijos skundams administruoti ir tirti išleidžia neproporcingai daug lėšų. Juolab kad tų skundų turinys dažnai būna buitinis. Ir didžiausia bausmė pažeidėjams, matyt, būtų ne institucijų skiriamos palyginti nedidelės piniginės baudos, ne rekomendacijos taisytis, o viešumas. Nors institucijos informaciją apie nubaustuosius skelbia savo tinklalapiuose, apie bendroves, nederamai besielgiančias su vartotojais, žino tik retas. Galbūt verta pagalvoti, apie kokią nors akciją, pažeidėjus tam tikram laikui įpareigojančią užsiklijuoti tam tikrus ženklus? Kaip, tarkime, buvo euro įvedimo laikotarpiu, tik ne „perskaičiuota sąžiningai“, o „pasielgiau nesąžiningai“.

Ginant vartotojus dėl kokių smulkmenų dažnai nematome didelių nukentėjusiųjų grupių. Nė viena valstybinė institucija nestojo ginti tūkstančių turistų, nukentėjusių nuo kelionių agentūrų bankrotų. Tik dabar, padedami keleto visuomenininkų, „Fresh Travel“, „Go Planet Travel“ keleiviai ruošiasi į teismą paduoti valstybę – jie prašys atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Jei jiems pasisektų, valstybei tai gali atsieiti per 400 tūkst. eurų (1 mln. 380 tūkst. litų).

Vartotojų švietimas, interesų ir teisių apsauga, kaip matome, nemenkai kainuoja. Galbūt vartotojams numatytų lėšų pyragą raikyti derėtų kitaip ir dalį atseikėti tiems, kurie moka ir nori ginti bei padėti, o ne tiems, kurie moka vien administruoti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"