Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ministerijos pūstelėjimu gyvybės regionams neįkvėpsi

 
2016 11 26 6:00

Ir vėl tragedija, ir vėl iki kaulų smegenų persmelkianti šešiamečio žūtis kaime, kai girtaujant tėvams patvinusiame upelyje nuskendo be priežiūros paliktas vaikas. Kaime, kuris kadaise išaugino lietuvių tautos žiedą. Tereikėjo kiek daugiau nei pusės amžiaus, kad gyvenimas kaime taip dramatiškai pasikeistų. Girtuoklystė, skurdas, bukumas plinta tarsi epidemija.

Yra ir kita, šviesioji, mūsų kaimo pusė: kuriasi bendruomenės, o jų veiklą finansuoja ne tik dosnūs europiniai fondai, bet ir pasiturintys ūkininkai, suprantantys, kad jiems reikia neprasigėrusios darbo jėgos, sugebančios dirbti su elektronikos prikimšta žemės ūkio technika. Altruizmas ir naudos siekis papildo vienas kitą, ir nieko čia bloga. Svarbu, kad dirbti norintys žmonės ir kaime turi darbo.

Tai tik pora padrikų potėpių situacijai kaime nupiešti: vienoje socialinių prieštaravimų pusėje – begalinis skurdas ir degradacija, kitoje – naujieji kaimo milijonieriai, ūkininkai oligarchai...

Lietuvos žmonės viltingai žvelgia į naujosios valdžios žmones. Viltis miršta paskutinė, jos ir marinti neverta, nes artėja Kalėdos, stebuklų metas. Žmonės tiki viskuo: didėsiančiais atlyginimais ir pensijomis, mažėsiančiomis vaistų ar net maisto kainomis. Jie viliasi, kad štai naujoji valdžia iškels porą ministerijų kur nors toliau nuo Vilniaus, ir regionai ims klestėti. Parodys tiems keliems šimtams biurokratų! Ši mintis būtų priimtina prieš porą dešimtmečių, o dabar jau beviltiškai pavėluota.

Nebe taip sprendžiamos regionų bėdos, kai jau ne nedarbas tampa didžiausia problema, o geri darbuotojai. Prieš gerą dešimtmetį investuotojams kaip masalas būdavo pateikiama palanki infrastruktūra gamybinei bazei sukurti, o dabar pirmas investuotojo klausimas – ar bus darbuotojų.

Kai turėjo palyginti gerai išvystytą pramonę regionuose – Panevėžyje, Utenoje, Tauragėje ir visuose kituose apskričių centruose, Lietuva padarė nedovanotinų klaidų. Elementarus pavyzdys – bankrutavęs Panevėžio „Ekranas“. Įmonės vadovai siekė trumpalaikės naudos sau, nemodeliuodami ateities, neanalizuodami rinkų ir nebandydami ar nenorėdami suprasti, kad kineskopinių televizorių era baigėsi. Įmonės vadovai nuo to nenukentėjo, manau, kad jie susikūrė tikrai sočią buitį, tačiau šimtai darbuotojų neteko darbo, taigi ir savo šeimų pragyvenimo šaltinio. Po 1998-ųjų, Rusijos ekonomikos krizės, Lietuvos regionai šviesos greičiu ėmė nykti, nes neprognozavo perspektyvos, nenumatė alternatyvių rinkų. Ir taip pamečiui regionai tuštėjo – mažėjo tiek darbų, tiek darbuotojų. Vieni kėlėsi į sostinę, kiti emigravo. Augimo trajektoriją išlaikė tik nedaugelis regionų, laiku užčiuopusių turizmo gyslą. Deja, Lietuva negali pasigirti, kad kuriame nors regione yra stipri pramonė.

Tačiau ir vėl girdime raginimų, kad darbdaviai privalo didinti atlyginimus. Paradoksalu, bet jiems atstovaujančios verslininkų organizacijos net kviečia pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl darbuotojų atlyginimų kėlimo. Tačiau ar mūsų verslas tiek atsistojo ant kojų, kad galėtų pradėti mokėti europiečio vidurkį atitinkančius atlyginimus? Juo labiau suprantant, kad nebesame ir niekada nebebūsime pigios darbo jėgos šalis, todėl šiuo požiūriu prarandame konkurencingumą.

Rajonų miestams, dabar norintiems pritraukti investuotojų, sugundyti čia apsigyventi jaunus žmones arba sugrįžti emigrantus, reikia išgryninti savo išskirtinumą, ir ne tik išdailintais šaligatviais. Jaunam žmogui svarbus to miesto kultūrinis potencialas, susisiekimo infrastruktūra, galų gale bendras miesto įvaizdis. Jaunimas nenorės savo ateities kurti nykstančiame mieste. Arba priešingai – kodėl kuriam nors benykstančiam miesteliui, nesugebėjusiam laiku įšokti į turizmo ar poilsio paslaugų lenktynes, nepasiskelbus pensininkų rojumi, kur pigesnis pragyvenimas, patogus susisiekimas iki senjorams būtinų įstaigų ir gera gerontologijos paslaugų kokybė. Kiekvienas miestelis iš naujo privalo atpažinti savo veidą ir nekartoti jau nusibodusių mantrų, kad taps kaimo turizmo meka. Tokių vietų Lietuvoje yra užtektinai. Kas nespėjo į šį traukinį, jo nepasivys.

Kad investicijos į regionus ateitų, savivaldybės turi būti motyvuojamos jų pritraukti. Ir vėl kaip pavyzdį turime minėti kaimynus estus, kurie dar 1992 metais suprato, jog norint, kad regionai būtų suinteresuoti steigti naujas darbo vietas, reikia juos motyvuoti. Taigi įsteigus naują darbo vietą yra papildomas savivaldybės biudžetas. Lietuvoje tokia motyvacinė sistema iki šiol neveikia.

Iš archyvo išsitraukiau 2001 metais po apsilankymo Estijoje rašytą straipsnį. Jau tuomet estai ne tik mąstė, bet ir kūrė regioninę politiką bei skaidrino valdžios veiklą. Pavyzdžiui, Švietimo ministerija buvo įsteigta studentų mieste Tartu, arčiau studentų, o įdiegus atvirus valdžios vartus kiekvienas pilietis galėjo pateikti savo nuomonę internetu vietos ir respublikiniams politikams, jaustis, kad tiesiogiai dalyvauja valdant valstybę. Grįžtant į minčių pradžią kyla pagrįstas klausimas: kokiu pagrindu mūsų valdžia Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas ketina kelti į Kauną? Ar ten daugiausia ūkininkų ir brakonierių?

Esminės 1992-aisiais sukurtos Estijos regioninės politikos gairės: lengvatiniai kreditai verslui, investuojančiam į regionus; valstybės garantijos pradedančiam verslui; regioninio verslo vystymo agentūrų tinklo sukūrimas; parama vietos bendruomenėms; lengvatos viešajam transportui; įvairios infrastruktūrinės lengvatos verslui.

Regioninė politika Estijoje jau prieš dvidešimtmetį buvo paremta lankstumu ir vietos iniciatyvos skatinimu. Mes apie tai vis dar tik kalbame.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"