Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Mirties bausmė yra susitapatinimas su agresoriais

 
2017 03 14 16:21

Visuomenė skaudžiai išgyvena dar vieną rezonansinį įvykį – Ievos Strazdauskaitės nužudymą. Atsinaujina diskusijos apie mirties bausmės sugrąžinimą. Brolis pranciškonas Evaldas Darulis teigia, kad šiuo atveju verčiau nukreipti pyktį teigiama linkme.

Įvykus Ievos Strazdauskaitės tragedijai pasigirsta nuomonių, kad reikėtų sugrąžinti mirties bausmę. Tokios pozicijos laikosi net dalis visuomenėje žinomų žmonių. Kaip vertinate šiuos pasisakymus?

Katalikų Bažnyčia šiais laikais pasisako prieš mirties bausmę ir gana vieningai apibrėžia bausmės tikslus. Bausme siekiama keturių pagrindinių dalykų: perauklėjimo, apsisaugojimo nuo nusikaltėlio, atgrasymo ir atpildo. Taigi bausmė turėtų priversti nusikaltusį žmogų pakeisti savo elgesį, apsaugoti visuomenę nuo agresoriaus, atgrasyti nuo nusikaltimų kitus žmones ir duoti prasižengėliui teisingą atpildą.

Iš šių paaiškinimų matyti, kad mirties bausmė neintegruoja nusikaltėlio atgal į visuomenę, bet kaip tik nutraukia bet kokį įmanomą perauklėjimą. Taip pat šiais laikais nebūtina nužudyti žmogaus, kad apsaugotume nuo jo visuomenę. Kalėjimų sistemos yra tikrai patikimos.

Tad jeigu žmogus padarė sunkų nusikaltimą ir kelia grėsmę aplinkiniams, jis turi būti izoliuotas. Išskirtiniais atvejais – iki gyvos galvos. Tačiau mirties bausmė reiškia pakelti prieš žmogų ranką, jį nužudyti, kitaip tariant – susitapatinti su agresoriais. Jeigu jie kažką nužudė, tai juos nužudydami tampame tokie patys kaip jie. Įvykdome kerštą, o ne teisingumą, išliejame susikaupusią neapykantą.

Manau, kaip bebūtų skaudu, vis tiek reikia už tokius žmones melstis. Dabar didžioji dalis visuomenės turbūt jų nekenčia, nes jaunuoliai tikrai padarė labai žiaurų ir sunkiai suvokiamą nusikaltimą, kurio niekaip negalima pateisinti. Tačiau kaip bebūtų baisu, reikia melstis ir už tos merginos artimuosius, ir už jos sielą, ir už pačius nusikaltėlius, kad jie suvoktų savo kaltę ir pakeistų savo gyvenimą. Taip pat reikia melstis, kad būtų kuo mažiau tokių agresorių. Tačiau jokiu būdu ne žudyti.

Pasisakantis už mirties bausmę žmogus turėtų pamąstyti, ar galėtų pats įvykdyti mirties bausmę, jeigu jam įduotų į rankas pistoletą ir pastatytų priešais nusikaltėlį? Ir kaip jis jaustųsi tai padaręs, koks tas nusikaltęs žmogus bebūtų? Kaip gaiduko paspaudimas pakeistų jo paties gyvenimą? Mes linkę daug kalbėti, kai atsakomybę už sprendimus, šiuo atveju mirties bausmės įgyvendinimą, permetame valstybei.

Psichologijos mokslas ir Katalikų Bažnyčios mokymas teigia, kad emocijos pačios iš savęs nėra nei geros, nei blogos – svarbiausia, kuria linkme jas nukreipiame. Tuo tarpu pyktis žmoguje sukelia energijos antplūdį. Kur būtų galima nukreipti pyktį, kurį sukėlė ši tragedija?

Pagal moralinę teologiją, staigus spontaniškas pyktis nėra laikomas nuodėme. Tai yra žmogiškumo dalis, kurios mes paprasčiausiai negalime išvengti. Tačiau pyktis, kuris tęsiasi ilgai ir išauga į neapykantą, patį žmogų padaro smurtautoju ir ligotu. Tai tikrai yra labai nesveika.

Kai buvo mirtinai sumuštas keturmetis berniukas, internetinėje erdvėje pasipylė neapykantos kupini komentarai, masinantys atkeršyti, nugalabyti tokius tėvus. Liejamos emocijos vietoj to, kad galvotume, kaip gyventi visuomenėje, kad tokių tragedijų būtų kuo mažiau. Reikėtų galvoti apie alkoholizmo ir narkomanijos prevenciją, pagalbą šeimoms. Vienokių ar kitokių problemų, priklausomybių paveikti žmonės praranda blaivų mąstymą ir krenta į tokius kraštutinumus, daro baisiausius įmanomus dalykus.

Tačiau mes visi turėtume pagalvoti, kaip pakeisti tą visuomenę. Galima būtų nukreipti susikaupusią energiją teigiama linkme – į socialinį darbą ar savanorystę. Juk nusikaltėliai nenukrinta iš dangaus. Nusikaltimą padarė jauni žmonės. Vadinasi, greičiausiai jiems trūko auklėjimo, pavyzdžio, išsilavinimo arba jie ir jų šeimos patyrė socialinę atskirtį. Dažnai smurtautojai ir žudikai būna patys didžiausi bailiai ir tokiu drastišku būdu priverčia kitus jų bijoti.

Sulaikyti jaunuoliai jau ne kartą turėjo reikalų su teisėsauga, atliko bausmes. Vadinasi, pritrūko kruopštaus psichologų darbo įkalinimo įstaigose. Taigi turėtume galvoti, kaip geriau dirbti su bausmę atliekančiais žmonėmis, kaip dirbti mokyklose ir su socialinės rizikos šeimomis, kad žmonės netaptų nusikaltėliais. Tačiau visuomenė dažnai numoja ranka į problemiškus asmenis. Visada turime pasirinkimą, ar atsukti smerkiančius žvilgsnius į tuos žmones, ar atsisukti į save bei pažiūrėti, ko dar galbūt nepadarėme mes patys.

Šis atvejis parodo, kad Lietuvoje dar nepakankamai gerai suvokiamas įkalinimo tikslas?

Visame pasaulyje kalėjimuose dirba ne tik psichologai, bet ir kapelionai, kurie padeda žmonėms atsitiesti, pakeisti mąstymą, bręsti kaip asmenybėms. Jeigu Lietuvoje kalėjimai ir toliau liks vieta, kur nuteistieji realiai tėra laikomi uždaryti, tada verčiau visus nuteisti iki gyvos galvos, nes jeigu nedirbsime su tais žmonėmis, po penkerių ar dešimties metų jie išeis į laisvę tokie patys arba dar piktesni. Kadangi dažniausiai laisvė atimama ribotam laikui, tas laikas yra skirtas nuteistojo pataisymui, ugdymui. Reikėtų galvoti ne apie tai, kad penkerius metus žmogus bus uždarytas ir bus ramu, bet koks jis po penkerių metų išeis į laisvę. Žinoma, ne visi žmonės yra psichologiškai pajėgūs eiti savanoriauti į pataisos namus ar kalėjimą, bet visi gali nesmerkti, o nukreipti tą energiją į gerus darbus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"