TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mirties kultūra

2015 10 03 6:00

Naujausią savo filmą „Edeno sodas“ režisierius Algimantas Puipa įvardija kaip fantaziją apie ateities Lietuvą. Dėl ekonominės gerovės čia atvyksta įvairiausių tautybių imigrantai, o turtingi lietuviai emigrantai grįžta, kad prabangiame pensione nugyventų paskutinius savo metus. Mirties datą jie gali pasirinkti patys, nes eutanazija - lengvai prieinama. Nespekuliuojant, ar tokia bus Lietuvos ateitis, akivaizdu, kad tokia jau yra Vakarų Europos nūdiena.

Rašytoja Janina Survilaitė, kurios romanų motyvais paremtas filmo scenarijus, yra sakiusi, kad knygoje „Vila „Edelveisas“ aprašė milijonierių senelių slaugos namus Šveicarijoje, kur pačiai teko dirbti. Verslas orientuojasi į paslaugų senjorams teikimą, nes demografai jau seniai konstatavo, kad vidutinei gyvenimo trukmei ilgėjant, o gimstamumui mažėjant Vakarų Europos visuomenė paseno. Sensta ir Lietuvos: nuo 2011 metų padaugėjo tik vienos amžiaus grupės asmenų - nuo 60 iki 75 metų. Tiesa, mūsų atveju svarbus ir emigruojančio jaunimo veiksnys.

Nė vienoje filmo scenoje nekrykštauja vaikai. Europa bevaikė: Vokietijoje gimstamumo rodikliai mažiausi pasaulyje, o Italijos politikai savo šalį vadina mirštančia. Jungtinių Tautų duomenimis, prastesnė demografinė situacija nei mūsų žemyne tik Japonijoje, kur suaugusiesiems skirtų sauskelnių parduodama daugiau nei vaikiškų. Prie to tikrai prisidėjo įvairių visuomenės grupių bei politikų pastangos „šviesti“ vaikus mokyklose. Pavyzdžiui, Danijoje tik neseniai suprasta, kad norint pristabdyti nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio besileidžiančią gimstamumo kreivę per lytinio švietimo pamokas reikia pasakoti ne tik apie tai, kaip išvengti nėštumo, bet ir apie tai, kaip susilaukti kūdikio.

Tuo metu Prancūzijoje, kurios demografiniai rodikliai Europos kontekste kol kas atrodo gana gerai, šia linkme negalvojama. Pasak valstybės sekretorės, atsakingos už moterų teises, Pascale Boistard, lytinis švietimas jos šalyje nepakankamas ir neturi apsiriboti apsauga nuo lytiškai plintančių ligų bei nėštumo. Mokyklinėje programoje esą turėtų būti daugiau kalbama apie reprodukcines teises, kaip esminį lyčių lygybės elementą. Kas tos "reprodukcinės teisės", kurias įtvirtinti įstatymu pernai pasišovė ir Lietuvos socialdemokratės? Po skambiais pažadais apie „visavertį gyvenimą“ slypi tokios naujovės kaip abortų bei kontracepcijos kompensavimas iš valstybės biudžeto ir lytinis švietimas mokyklose.

Minėta lyčių lygybė tikrai nereiškia vien geresnių darbo sąlygų motinoms kūrimo. Judėjimas „Manif pour tous“ jau ne vienus metus į Prancūzijos gatves sukviečia tūkstančius protestuotojų, kurie pasisako prieš genderizmo ideologiją, brukamą jų vaikams mokyklose. Jie nesutinka skatinti vaikus svarstyti apie savo „lytinę tapatybę“ ir laiko lytį prigimtine. Už tokį požiūrį į žmogų kovoja ir kaimynai lenkai. Paskutinį vasaros sekmadienį sostinėje susirinkusieji protestavo prieš vyriausybės svarstomus pakeitimus dabartiniam mokyklose dėstomam dalykui apie pasirengimą santuokai ir šeimai. Nors už švietimą atsakingi politikai stengėsi apmaldyti tėvus, sakydami, kad jokie pokyčiai dar nediegiami, šie nenurimo. Matyt, atidžiai perskaitė popiežiaus Jono Pauliaus II encikliką „Evangelium Vitae“, kur kalbama apie kovą tarp gyvybės ir mirties kultūrų.

Įdomu, ar valdžios koridoriuose rimtai susirūpinus progresyviu lytiniu švietimu Lietuvos gyventojai išdrįstų parodyti savo nepritarimą demonstracijomis, peticijomis ir kitomis pilietinėmis iniciatyvomis. Vilties yra. Pavyzdžiui, jau dvejus metus iš eilės buvo teikiami „Gyvybės apdovanojimai“ už šeimos stiprinimą, gyvybei palankų verslą, jaunimo ugdymą atsakingai vertinti gyvybę ir t. t. O rugsėjo pradžioje penkios Lietuvos tėvų ir jaunimo organizacijos kreipėsi į Europos Parlamento narius, prašydamos nepalaikyti į darbotvarkę įtrauktų kolegų pranešimų apie genderizmo ideologijos dėstymą mokyklose. Vis dėlto dauguma europarlamentarų pasisakė už vadinamąjį Rodrigues pranešimą. Jis rekomendacinio pobūdžio, o ir švietimo klausimai yra šalių narių valdžios kompetencija, tačiau pritarimas šiam vektoriui akivaizdus.

Dalis mūsų politikų ir nevyriausybininkų trina rankas ir laukia progos pakreipti jaunimą pažangos keliu. Tačiau kitiems, sulaukiantiems „radikalų“ bei „tamsybininkų“ epitetų, tai reikštų pagrindinių prielaidų apie žmogaus asmenį bei šeimą griovimą. Konkrečiai tėvams - jų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus pažeidimą. Toks švietimas būtų mirties, o ne gyvybės kultūros skatinimas. Tad nieko keista, kad Afrikos vyskupai rugsėjį kreipėsi į Jungtines Tautas dėl naujos tvaraus vystymosi tikslų darbotvarkės, prašydami nebrukti reprodukcinės sveikatos programų, kaip būtinos paramos vystymuisi sąlygos. Toks politinis ir ekonominis Vakarų spaudimas, pasak jų, propaguoja „mirties civilizaciją“ jų žemyne.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"