TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Miško pasakos: piktieji savininkai ir tyrieji valstybininkai

2016 04 29 6:00

Dėl miškų Lietuvoje vyksta idėjų ir žodžių karas. Konflikto priežastis – miškų valdymą daryti efektyvesnį ir paprastinti ar išlaikyti dabartinę itin griozdišką 42 urėdijų sistemą.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), į kurią Lietuva nori įstoti, siūlo pertvarkyti urėdijų veiklą. Vyriausybė jau žengė žingsnį ir EBPO rekomendacijų įgyvendinimo plane numatė ateityje mažinti urėdijų skaičių. Keli Seimo nariai įregistravo Miškų įstatymo pakeitimus, kurie panaikintų urėdijas proteguojančią nuostatą, kad urėdijų šalyje būtinai turi būti 42. Tačiau tam, kad reikalingi miškų valdymo pokyčiai įvyktų ne tik popieriuje, bet ir tikrovėje, reikia iš esmės pakeisti požiūrį į miškus.

Dažnai manoma, kad jeigu norime saugoti ir puoselėti miškus, jie turi išlikti valstybės nuosavybė, neva tik viešasis sektorius yra suinteresuotas darniu miškų vystymu. Šį požiūrį puikiai iliustruoja archajiška Miškų įstatymo nuostata, kad pagal plotą turi vyrauti valstybinė miškų nuosavybė. O privatus sektorius pernelyg dažnai matomas tik kaip ekonominės, trumpalaikės naudos gavėjas – neatsakingas ir trumparegiškas.

Bet juk privataus miško savininkas yra ne mažiau nei valstybė suinteresuotas miško puoselėjimu. Privačios nuosavybės esmė ta, kad naudos ir žalos dėl priimamų sprendimų visada patiria pats savininkas. Jis prižiūri, saugo ir sodina mišką, jis suinteresuotas, kad nebūtų niokojama gamta, šiukšlinama ir kitaip kenkiama jo privačiai nuosavybei. Niekam nekyla abejonių, kad kiekvienas žemdirbys žino, kad nupjovus rugius reikia jų pasėti, kad būtų ką pjauti kitąmet. Nors miškas auga ilgiau, esmė ta pati. Ilgalaikė ir tvari miškininkystė duoda didžiausią naudą.

Net ir tais atvejais, kai miškas vertinamas ne kaip medienos išteklius, o kaip estetinio pasigėrėjimo šaltinis – privati miško nuosavybė tam niekaip neprieštarauja. Tarp privačių miškininkų pilna miško brangintojų. Jei iš tiesų tikime, kad lietuviai mišką gerbia ir myli, juo gėrisi, nėra jokios priežasties manyti, jog jie to negali savo privačiame miške. Dar labiau – jausdamiesi savininkais ir būdami už jį asmeniškai atsakingi, savo meilę miškui jie dar greičiau gali paversti rūpesčiu ir reikiamais darbais. Būtent privačių savininkų, o ne vien valstybės puoselėjamas miškas yra tikrasis ženklas, kad visuomenė nori mišku rūpintis.

Įstatymų pažeidimų, vagysčių ir miško niokojimo atvejų nutinka tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose. Esmė ta, kad pažeidimai privačiuose miškuose – ne tik teisėsaugos, bet ir paties savininko reikalas. 2014 metais privačiuose miškuose nelegalaus kirtimo atvejais nustatytas medienos kiekis buvo 2,5 karto didesnis nei valstybiniuose.

Bėda ta, kad labai dažnai privačiam ir viešajam sektoriui taikomi dvejopi standartai. Jei miškas valstybės rankose, taikoma nekaltumo prezumpcija. Miško tvarkymas ir apsauga yra pareigūnui paskirta funkcija, todėl nežinia kodėl daroma prielaida, kad jis šventai šią misiją ir atliks, nepiktnaudžiaudamas savo turimu postu – net ir tuomet, kai miško niokojimas jo tiesiogiai nepalies. O jei kažkas valstybiniame miške prišiukšlino ar išpjovė daugiau medžių, nei deklaravo, rypaujama, kad prie kiekvieno medžio girininko nepastatysi.

O privatiems savininkams nebyliai taikoma kaltumo prezumpcija. Jie neva godūs ir siekia trumpalaikės naudos, net ir tuomet, kai toks siekis nuskurdina juos ir jų nuosavybę ilguoju laikotarpiu. Tokie dvejopi standartai neatlaiko kritikos – pareigūnai tikrai ne šventieji, o privatūs savininkai – ne trumpalaikės naudos siekiantys miško išnaudotojai.

Atkūrus nepriklausomybę privatus miškų ūkis gerokai išsiplėtė (jis sudaro apie 40 proc. miškų). Ir tai niekaip nesutrukdė miškams Lietuvoje augti. Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios miškingumas padidėjo nuo 30 iki 33 proc., medynų tūris – net 65 procentais. Kasmet miškų plotas vidutiniškai padidėja po 6–9 tūkst. hektarų ir daugiausia – privačioje žemėje.

Dar vienas mitas – kad privačius miškus galima saugoti tik griežtai reguliuojant veiklą juose. Nors pagal Konstituciją Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, 2012 metais Teisės instituto atlikta mokslo studija atskleidė, kad privačių miškų sektorius pasižymi kur kas didesniais nei kitokio pobūdžio žemės savininkų teisių suvaržymais. Paprastai privačiam turtui taikomas principas, kad leidžiama su juo daryti viską, kas nėra uždrausta. Tačiau privataus miško atveju viskas yra priešingai: mišką savininkas gali naudoti tik tiek ir tokiais būdais, kiek tai leidžiama teisės aktų.

Privačios nuosavybės pažeidimų ir veiklos apribojimų yra begalė, pavyzdžiui, miške leidžiami tik labai ribotos apimties statybos darbai, griežtai sureguliuota medienos išteklių ruoša, apribota galimybė miško valdas skaidyti ar keisti jų paskirtį, privatūs miškai papildomai apmokestinti 5 proc. mokesčiu nuo pajamų (ne pelno!) už medieną (beje, valstybiniams miškams šio mokesčio nėra), žemės pirkimas ir pardavimas apribotas pagal Žemės įsigijimo saugiklių įstatymą, savo miške negalima formuoti privačių medžioklės plotų, tad jame gali medžioti kas tik nori, draudžiama apriboti galimybes į privatų mišką patekti tretiems asmenims ir t. t. ir panašiai.

Tad jei mišką laikome dideliu Lietuvos turtu, reikia suvokti, kad vertę kuria ne pats ištekliaus egzistavimas, bet galėjimas juo naudotis ir jį puoselėti. Reguliavimais ir mokesčiais surištos savininkų rankos niekaip neskatina matyti miško kaip vertingo, ilgalaikę naudą teikiančio ištekliaus. Juk žmonės yra kur kas labiau suinteresuoti rūpintis tais ištekliais, kurie jiems yra naudingi ir vertingi.

Miškai sudaro net trečdalį Lietuvos teritorijos, iš jų apie 40 proc. formaliai yra privatūs. Tačiau privati miško nuosavybė yra tapusi iš dalies tik formali – teoriškai turiu, tačiau praktiškai nieko negaliu jame daryti. Žinoma, kad tokiu atveju noras rūpintis mišku ir puoselėti jį, kaip naudingą išteklių, gerokai sumažėja. Kam rūpintis ištekliumi, jei nieko su juo negaliu daryti? Vien iš meilės medžiui?

Tyrimai rodo, kad nuosavybės teises ginančiose šalyse gamtosaugą apibūdinantys rodikliai yra geresni, gamta yra apsaugota labiau. Nebegalvojame, kad žemdirbių noras tėra pjauti ir nieko nesėti, o žuvivaisininkų – išgaudyti nieko neveisiant. Atėjo laikas tai suprasti ir rūpinantis miškais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"