TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mokesčių politika kaip demotyvacijos priemonė

2014 06 02 6:00

Visada norisi tikėti, kad mokesčiai ar rinkliavos tarnauja tam, kad valstybė ar savivaldybės surinktas lėšas investuotų į pridėtinę vertę generuojančius projektus, kurie gerina bendruomenių gyvenimo kokybę. Kitaip tariant, norisi, kad atiduoto pinigo nebūtų gaila ir akivaizdžiai būtų matyti nauda žmogui ir aplinkai, kurioje jis gyvena.

Yra ir antroji medalio pusė - bet koks pinigų rinkimas iš privačių kišenių atbaido nuo vienos ar kitos veiklos, atlieka demotyvacijos, „garo nuleidimo“ funkciją, nes plėtoti apmokestintą veiklą tampa ekonomiškai neracionalu.

Imkime, pavyzdžiui, automobilių stovėjimo apmokestinimą miestuose. Tai - vietinė rinkliava, ją administruoja savivaldybės įgaliota UAB. Ji nekuria jokios pridėtinės vertės, be to, kad plėtoja parazitinę infrastruktūrą - įvairiausius automatus, ženklinimus, turniketus bei specialia apranga pasipuošusius kontrolierius. Iš jų paprastiems vairuotojams - jokios naudos, išskyrus stresą. Vykti automobiliu į miesto centrą - ilgesniam laikui tiesiog ekonomiškai neracionalu, nebent spaudžia būtinybė arba leidžia pajamos tai daryti be didesnių problemų.

Tokios rinkliavos paskirtis akivaizdi - mažinti transporto srautus saugotinose, miestų architektūrinėse vietose ir t. t. Tačiau Vilniaus, Kauno, Klaipėdos atvejai rodo, kad rinkliavos už automobilių pastatymą srautų problemos realiai nesprendžia. Tuo metu parazitinė infrastruktūra plėtojama, statomi nauji automatai, keli šimtai žmonių turi darbą, iš ūkinės komercinės veiklos mokami mokesčiai valstybei.

Valstybės mastu kur kas sudėtingiau. Visada mokant mokesčius norisi žinoti, kad taip darau ne todėl, jog „taip reikia“. Norisi susikurti iliuziją, kad vaizdas šalyje iš esmės keičiasi, nes pilietis investuoja į savo ir savo vaikų gerovę. Norisi matyti praktinius tokių investicijų vaisius, nes tai yra būtent ta paslauga, kurios tikiuosi iš valstybės. Permainos neturi kelti streso, jose norisi matyti racionalią ekonominę logiką be patriotinių pagražinimų. Kadangi tokius dalykus sunku pastebėti, kyla mintys apie tam tikra dalimi parazitavimą sąžiningai dirbančiųjų sąskaita. Atmeskime bet kokius ideologinius komponentus ir tai pajusite labai aiškiai. Prievartinio solidarumo jausmas, kuris turi lydėti atiduodant daugiau nei pusę savo pajamų biurokratų išlaikymui - tuščias reikalas.

Ypač skaudu šiame kontekste mąstyti apie smulkųjį verslą. Pagal statistiką jis sukuria didžiausią pridėtinę vertę, daugiausia darbo vietų, sumoka daugiausiai mokesčių, tačiau, ko gero, labiausiai skriaudžiamas visoje Europos Sąjungoje. Tik mūsų valstybėje klesti unikalus paradoksas: ar tu esi didelio prekybos tinklo, ar mažosios bendrijos savininkas, vos kelias dienas prekiaujantis sagomis, tave užgriūva vienoda mokesčių našta. Turbūt nerasime nė vienos valstybės kelių tūkstančių kilometrų spinduliu aplink, kurioje pradedantiesiems būtų užneriama visa įmanoma mokesčių našta iš karto ir dar avansu. Normaliose valstybėse galioja pajamų mokesčių lengvatos verslo pradžiai, apstu skatinimo programų, kurios leidžia versliems žmonėms dvejus ar trejus metus "įsivažiuoti". Lietuvoje to niekada nebuvo. Per beveik ketvirtį amžiaus pasikeitė kelios politikų kartos, bet jokios realios pagalbos iš valstybės, kuri padėtų jauniems verslininkams įsibėgėti, niekas nėra matęs. Jei ir atsirasdavo vienas kitas bandymas, jis greitai paskęsdavo biurokratijos liūne.

Todėl susidaro įspūdis, kad tai daroma sąmoningai. Žinoma, verslūs lietuviai apeis bet kokius barjerus, bet mūsų sistemoje išlieka tik stipriausieji. Pradedantieji verslą keikiasi nuo pat pirmos dienos ir rodo pirštais į Vokietiją ar Didžiąją Britaniją, kur tvarka yra kitokia.

Todėl net gali kilti mintis apie sąmokslo teoriją: gal tai valstybės ir stambaus kapitalo bendras interesas? Juk įvedus mokesčių lengvatas jauniems verslininkams, didieji darbdaviai netektų daug sumanių ir gabių žmonių, kurie pasirinktų ne samdomo darbo valandas už atlyginimą, bet imtųsi atsakomybės kurti verslą, nes tai būtų lengva, patrauklu, paprasta. Žmonės trauktųsi iš šešėlio ir legalizuotų pajamas. Tačiau Lietuva per maža, prasigėrusiųjų daug, emigravusiųjų dar daugiau. Tad darbo vietos daug kur liktų laisvos.

Visos opozicinės jėgos, kritikavusios valdančiuosius, kalbėdavo apie tai, jog mokesčių slenksčius pradedantiesiems reikia mažinti iki sveiko proto ribų. Tačiau rinkimų švytuoklei pasisukus į kitą pusę, opozicijos veikėjai, tapę Seimo nariais ir ministrais, šios užkeiktos Lietuvai temos taip ir neišsprendė, tarsi būtų paveikti hipnozės. Ir tai tęsiasi ilgiau kaip du dešimtmečius. Žinoma, norit likti objektyviam, reikėtų pastebėti, jog per pastaruosius kelerius metus atsirado daug palengvinimų steigiant įmones, tačiau mokesčių politika išlieka žiauriausia Europoje. Ženklų, kad yra blogai - per akis: šešėlis klesti, gabesni žmonės arba bėga iš šalies, arba tiesiog prasigeria. Taigi, uždaras ratas tęsiasi ir po dar vienų rinkimų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"