TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mokinys be karūnos

2016 10 01 6:00

Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.“ Lk 17, 9–10

Norėdami išsiaiškinti šio sekmadienio Evangelijos pamokas, galėtume išskirti, akcentuoti ir daugiau nurodyto teksto (Lk 17, 1–10) vietų. Jėzus, kalbėdamas savo mokiniams, šį kartą užkabina keletą iš pažiūros svarbių temų. Na, pavyzdžiui, čia yra garsi citata apie tikėjimą, kuris daro didžius stebuklus, net jei pats būtų mažas lyg garstyčių grūdelis. Ir skamba gražiai, ir gaunamas akstinas siekti tobulumo.

Gailestingumo metų repertuarui be ilgų išvedžiojimų tiktų mintis, kad nusikaltusiam broliui privalu atleisti. Tiek kartų, kiek tik jis atgailaudamas prašytų. Ši taisyklė – jokia naujiena, bet atleidimo tema – ant bangos, žiūrėk, kiek turime išsivertę knygų, kurios pataria, kaip reikia dovanoti vienas kitam, kad būtume dvasiškai sveiki ir laimingi.

Dar yra kraupokas perspėjimas vadinamiesiems papiktintojams – jiems esą būtų geriau atsidurti jūros dugne su girnapuse ant kaklo, negu suklaidinti kokį „mažutėlį“. Nuosprendis žiaurus, bet kartais juo pamojuojama. Ko nepasakytum, kad tik atšoktų išsigandę visi nedorėliai, kurie kėsinasi į mūsų sielos grožį ir jautrumą.

Vis traukia prie ironijos. Ne dėl to, kad Evangelija ar siekis ją įgyvendinti būtų kuo nors juokingas, vertas pašaipos. Noriu Evangelijos, kuri nežadėtų mums karūnos. Jei susitikimas su Dievo žodžiu šiek tiek užgauna mūsų ambicijas, pakedena savimeilę, jau galima sakyti, kad tas žodis tikrai veikia. Patys Šventojo Rašto autoriai labai dažnai pasitelkia ironiją kaip priemonę skaitytojų širdims pramušti.

Taigi pristatyti Jėzaus mokinius tik kaip nenaudingus tarnus pirmiausia reiškia atvirą įžeidimą. Pripratę prie evangelinės ir kitokios kilmės komplimentų, tituluoti „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“, dabar nei iš šio, nei iš to esame verčiami laikyti save panašiais į samdinį. Kuris save gerbiantis katalikas nepasišiaušia, nesikrato mintyse tokios etiketės ir nekaltina Evangelijos persistengus skiepijant nuolankumo ir savęs niekinimo ideologiją?

Kad evangelistas Lukas čia švelniai šaiposi iš Jėzaus mokinių susireikšminimo, akivaizdu prisiminus kontekstą. Mokytojas keliauja į Jeruzalę ir aiškiai žino, kas jo ten laukia. Kelis kartus jau buvo užsiminta apie kryžių ir savęs atsižadėjimą. Bet mokiniai toliau atkakliai ginčysis, kuris iš jų galėtų būti didžiausias. Jie nepasikeis, kol mokytojas bus pasmerktas ir nužudytas. Pretenzijos į asmeninę garbę tokiame kontekste tikrai kelia juoką. Jėzaus ir jo mokinių pergalė neturės nieko bendra su sostais ir karūnomis.

Kodėl tai svarbiau už perspėjimą „mažutėlių“ klaidintojams, už atleidimą nusikaltusiam broliui, net už pastangas auginti tikėjimą? Pirmiausia, bažnytinis pasipūtimas ir puikybė yra esminis Jėzaus kelio paneigimas. Atsisakymas priimti kryžiaus logiką, be kurios nelieka jokios gerosios naujienos. Mūsų laikais prie viso to prisideda „sumuštos kariuomenės generolų kompleksas“, kurį mini popiežius Pranciškus. Pašėlęs troškimas kabintis už menkiausio valdžios ir garbės šešėlio. Užsimerkti ir apsimesti, jog esame tie, prieš kuriuos nulenkiamos galvos, užuot kantriai dirbus Viešpaties arimuose.

Evangelija, tapusi asmeniniais pasiekimais ir pasididžiavimo šaltiniu, anksčiau ar vėliau nuveda ten, kur Dievas verčiamas registruoti ir sverti tikinčiųjų nuopelnus, lyginti dvasingumo dydį ir kokybę, įvesti skirtingus religinio gyvenimo balus. Tiek prašymas sustiprinti tikėjimą, tiek visokios atleidimo programos ir programėlės, jau nekalbant apie papiktintojų medžioklę, yra tai, kas sumanyta kaip žemiškos sėkmės ir įtakos laidas. Būdas krikščionims pelnyti karūnas ir įsitvirtinti šio pasaulio karalystėje. Tačiau evangelistas šypteli ir taria: nesistenkite, nes to nebus.

Frazė „esame nenaudingi tarnai“ – tai kasdienė Jėzaus mokinio malda. Tik kartojant ją be paliovos, ilgainiui pasirodo, ką reiškia ir ką gali mūsų tikėjimas, kodėl privalu atleisti broliui ir ne broliui, kur pagaliau slypi tie didieji pavojai „mažutėliams“. Ir apskritai – kodėl vis dėlto tik „mažutėliai“, jeigu rauname šilkmedžius ir kilnojame kalnus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"