TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mokytojai. Mokiniai. Valstybė.

2016 02 24 6:00

Kaskart, kai vyksta mokytojų streikai, stebiuosi: kodėl jie vis – apie pinigus ir dėl pinigų? Kodėl neprotestavo ir dabar neprotestuoja prieš netikusią švietimo politiką, nevykusią reformą, išbraukusią iš mokyklos ne tik senas programas, bet ir laiko patikrintas geras tradicijas bei metodus, prieš mokytojų žeminimą, kai, vaikydamiesi mokinio krepšelių, mokyklų vadovai, Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai negina pedagogų nuo agresyvių mokinių ir dar agresyvesnių jų tėvelių?

Juk dar neužmirštas susidorojimas su talentingu pedagogu, tuomečiu gimnazijos direktoriumi Bronislovu Burgiu, kuris buvo įvykdytas nuolankiai tylint kolegų, pedagogų daugumai...

Kodėl, pagaliau, dauguma švietimo darbuotojų nestreikuodami, nemitinguodami sutiko ir sutinka su rinkos ekonomikos pagimdyta moraliai luoša nuostata, jog pedagogas – tik paslaugų teikėjas, o ne Mokytojas? Argi neaišku, kad tokiu savo nuolankumu, apriboję protestus vien finansiniu „paslaugų teikimo“ aspektu, mokytojai siunčia valdžiai signalą: esą galite elgtis su mumis, su mokykla ir mokiniais kaip norite, tik už tai gerai mokėkite?

Bet juk taip išduodamas ne tik Mokytojo orumas, bet ir tikro mokinio (o tokių tikrai dar yra, nes esama rūpestingų, vaikus mylinčių tėvų) lūkesčiai.

O kas yra tikras mokinys? Kalbos konsultacijų kompiuterinis bankas aiškina, jog „mokinys“ yra platesnės reikšmės žodis, reiškiantis visus, kurie ko nors mokosi, o „moksleivis“ – tas, kas lanko kokią nors mokyklą. Taigi mokinys – kiekvienas žmogus, nesvarbu, koks jo amžius, kuris mokosi ir perima mokytojo žinias bei patirtį. Mokosi, o ne „lanko mokyklą“!

Tai suvokė ir gudresni mokyklų vadovai. Pamatę, kad krepšelio politika nebeatitinka mokinio vertybinės reikšmės, jie vietoj termino „mokinys“ siūlo vartoti „moksleivis“.

Taigi mokytis ir lankyti mokyklą – toli gražu ne vienas ir tas pats. Norint išmokti, reikia turėti Mokytoją, mokytojų, kurie sugebėtų ir norėtų mokyti. Ir kad mokytų ne vien rašyti ar skaičiuoti, pažinti augalus ar atomo struktūrą, bet mokytų dar ir gyvenimo, bendravimo meno, atsakomybės ne tik už save, bet ir už bendruomenę, tautą, valstybę. Kad ugdytų asmenybę!

Ar daug šiandien turime tokių mokytojų?

Kol galvojate, pacituosiu žurnalistę, rašytoją Vandą Ibianską: „Pažinojau tokią eilinę pradinukų mokytoją. Nedidukė šatenė, vyrui žuvus gulaguose, viena augino tris vaikus ir svetimųjų būrį mokė rašto. Už grašius mokė. Ne tik rašto. Gerumo, meilės Tėvynei ir tiesai irgi. Kai paseno ir nustojo tarnauti mokykloje, tęsė savo tarnystę kitur ir kitaip. Globojo visus silpnuosius, tuos, kuriems tos globos reikėjo. Be jokių „Caritų“, samariečių ir kitų organizacijų. Ir be šūkių. Jos neskelbiamas, žodžiais neįvardijamas devizas buvo meilė ir gerumas. Ir ją mylėjo visi. Mokinukai (kiek jų būta!), pasiligojusieji, nusiminusieji, pavargusieji.“

Kai yra tokių mokytojų, nebe taip skubama bėgti iš savo krašto svetur...

Prieš keletą metų kartu su kitais už švietimą atsakingais rajono pareigūnais dalyvavau susitikime su vienos gimnazijos pedagogais. Jau buvo įsibėgėjęs Lietuvos tuštėjimas bei jo pasekmė – mokyklų „optimizavimo“ (lietuviškai – uždarinėjimo) vajus. Pedagogai piktinosi mažėjančiais klasių komplektais, mažėjančiais darbo krūviais, atlyginimais ir reikalavo „imtis priemonių“. Kai aš pasiteiravau, koks jų darbo tikslas – ar ugdyti gerus, atsakingus piliečius mūsų šaliai, valstybei, ar darbo jėgą užsieniui, – viena mokyklos vadovių oriai atsakė, kad pedagogų tikslas – suteikti mokiniams kuo kokybiškesnes žinias, o tada jau patys mokiniai spręsiantys, kaip ir kur jas pritaikyti.

Toks atsakymas paraidžiui atitinka Švietimo ir mokslo ministerijos (tebe)diegiamą nuostatą Lietuvos mokyklose ugdyti „pirmiausia europiečius“, tačiau aš ir šiandien pasilieku prie savo nuomonės, jog tai neteisingas atsakymas. Tokį įsitikinimą sustiprino ir pažintis su Estijos bei Suomijos švietimo sistemų prioritetais. Vienas pagrindinių – patriotizmo, etninės tapatybės ugdymas, todėl ypatingas dėmesys ten skiriamas gimtosios kalbos, istorijos, krašto pažinimui.

Juk negali, neturi mokytojams būti vis vien, kur ir kaip jų perteiktas žinias, kultūros lobius pritaikys, panaudos jų auklėtiniai! Neturi būti vis vien ir valstybei, jei jai rūpi ne tik BVP, bet ir jos piliečių bei jų kuriamo gyvenimo kokybė. Nes nukirtus etnines-tautines šaknis nesulapos joks tautos ar vadinamosios pilietinės visuomenės medis. Liks nudžiūvęs sausuolis, kuriam vis vien, ar ant jo čiulbės strazdas giesmininkas, ar kraipysis atogrąžų papūga, ar tabaluos tokiu medžiu, tokiu nykiu gyvenimu nusivylęs pakaruoklis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"