TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Moralė: asmeniška ir kitokia

2011 04 14 0:00

Sausio 13-oji, išliekanti tarp mūsų, kitos prasmingos datos, skaudžių netekčių įrėmintos. Mintys, vis ryžtingiau skelbiamos viešumoje, neleidžia nurimti. Vieni apžvalgininkai, dalis Kovo 11-osios Akto signatarų gina mūsų valstybinę sistemą, nusistovėjusią teisinę, socialinę tvarką. Galbūt visa tai jiems priimtina? Kiti - neginčijama dauguma - jau skeptiškai vertina tikrovę, absoliutizuojamą blogį matydami valdžioje, partijose. Kritikų gretas svariai papildo pilietiškai aktyvūs mokslininkai, šviesuomenė, neabejinga nusikaltimams ir valdymo kompetencijos stokai. Jų mintys reikšmingos, egzistencinės, nenusileidžia iki savanaudės politikos.

Bet padėtis visuomenėje, drįstu tarti, ir valstybėje, negerėja. Valstybės žmonės (norėjau tarti - valstybininkai?!) daugiau kalba negu konstruktyviai veikia. Padėtis juos tenkina. Dabartinė Lietuvos valdžia permainų vengia, bijo save nuskriausti.

Nelinksmos dabarties ištakos, manau, yra dvejopos. Tai istorinis, politinis ir kažin kiek net genetinis paveldas, valstietiškas lėtapėdiškumas. Pastarieji fiksuojami net lietuvių patarlėse. Istorija nebuvo ir nėra mums maloninga, nors dėkokime jai, kad dar esame. Už egzistavimą negalime dėkoti mūsų kaimynams (genetinė brolybė su latviais - strategiškai skatintina), nors yra linkstančių nutylėti netektis, nutautinimą, dėkoti už genocidą ir tiesiančių rankas naujoms grandinėms.

Antra, bene svarbiausia, nesibaigiančių mūsų nesėkmių ir nelaimių priežastis - tai tebetūnantis mūsų viduje sovietinio mentaliteto užkratas. Sovietinė gyvensena visa jos antikristiška įvairove buvo priimta kaip neišvengiamybė, kaip gyvenimo būdas. Jis mutuojantis, įgyjantis naujas formas. Ne paskutinė čia - buvusi nomenklatūra, kuriai sandėris su sąžine buvo ir yra kasdienis dalykas. Laisvę tik pasiekusioje tautoje palengva subrendo sąlygos dideliems nusikaltimams visuomenei, piliečiui, moralei. Trypiama visa, kas buvo visuotinai gerbiama, neliečiama, šventa. Išlaisvintas Blogis, egzistuojantis nuolat tarp mūsų, tampa kasdieniškas, savaime suprantamas kaip reali tikrovė, buitis. Blogio ženklų ieškoti dera žmogaus sieloje, intymiausiuose jo mąstymo prieštaravimuose.

Blogio priešingybė - Gėris, kuris dabar nepopuliarus. Iš jo tyčiojamasi net mokyklose. Blogio veidas gali būti visiems žinomas Seimo narys, respektabilus verslininkas ar valdininkas, nusikaltęs, bet nebaudžiamas miesto meras, besipuošiantis varlyte, populiari dainininkė, ar šiaip gražaus veido slėpiningas mėlynakis... Blogis - visa tai, kas smerktina plačiąja prasme, ko kratosi pasaulis ir vengė praeity lietuvių tauta. Bet ne dabar. Čia Blogis toleruojamas, renkamas į valdžią. Dalis lietuvių pagrįstai nesutinka gyventi blogio šalyje, bėga iš jos kur tik gali. "Tėvynė ten, kur gera" (gyventi - lot.).

Žymus XX amžiaus filosofas, galime tarti, mūsų tėvynainis, gulago kankinys Vasilijus Sezemanas savo "Estetikoje" moko: "Vertinantysis subjektas, žmogus, yra nepastovus, kintamas veiksnys, sąlygojamas (...) visuomeninės santvarkos, pasaulėžiūros, jos papročių ir praktinių poreikių bei siekimų, kintančio požiūrio į dorovę, teisę. (...). Visi moralės, teisės, meno kriterijai reliatyvūs ir galioja tiktai vienam arba kitam istoriniam periodui, vienai arba kitai kultūros sferai. Tačiau dorovinės ir teisinės vertybės, pasirodo, daug pastovesnės ir tvirtesnės, nes jos glaudžiai susijusios su aktualiais visuomenės ir individo gyvybiniais poreikiais; (...) joms priklauso neabejotina objektyvi galia." Taigi doros, moralės kriterijus tebelieka reikšmingas visuomenės rodiklis. Ar iš tiesų?

XX amžius - kultūros, etikos, netgi moralės - žmonių elgesį reguliuojančių normų ir principų - didelių išbandymų ir pokyčių amžius. Moralė - viena visuomeninės sąmonės formų - ir dabar laikoma esminiu bendravimo, švietimo, visuomeninių darinių (partijų) reiškimosi pagrindu. Praeityje žmogus, nusižengęs elgesio, moralės normoms, būdavo smerkiamas, baudžiamas, net žudydavosi. Čia dera pastebėti, kad jau nuo tada, kai žmogus ėmė mąstyti, kaip absoliuti moralės priešybė jo sieloje tamsią nišelę surado Godumas - viena juodžiausių žmogaus savybių. Nuo pat Kaino gimtosios nuodėmės per amžius ji lydi žmoniją: rases, gentis, tautas ir partijas. Godumas kėlė karus, kūrė įstatymus ir kartuves, kūrė ir griovė šeimas, sąjungas. Jis gyvuoja ir dabar, jeigu valdžios siekis akivaizdus ir nežabojamas. Apie nusikaltėlių buvimą valdžioje, jų besaikę orientaciją net vyriausybėse, vadyboje nuolat informuoja žiniasklaida. Moralė - tiek asmens, mokomo gyventi be Dievo, tiek valstybių, savo elgesį grindžiančių egoistiniu pragmatizmu, - dabarties visuomenėje tampa tik filosofine sąvoka.

Ryškiausiai mūsų visuomenėje pastebima ir ją pagrįstai dirginanti blogybė - tai išsibalansavusi ir vangiai besitvarkanti, stringanti visų lygių teisėtvarka. Visuomenėje ima vyrauti nuomonė, kad tokia (ne)tvarka teisėtvarkai priimtina. Aukščiau už teisėtvarką yra įstatymų leidėjai - Seimas, jo nariai, kuriems berūpi tik jų "riebesnis" likimas. Ten grupuojasi, anot prof. Bronislovo Genzelio, politiniai pigmėjai. Ko tikėtis visuomenei, kai praktiškai nebefunkcionuoja svarbiausios valstybės struktūros? Moralumo jų tviskančiuose apartamentuose ieškoti reikėtų su žiburiu. Kodėl jau daug metų taip yra? Kas mokė, lavino šiuos išsigimstančius piliečius? (Beje, dauguma jų jau seniai negerbiami.) Jie augo tarp mūsų, mokėsi mūsų, sovietiniuose universitetuose, su visa išsikerojusia, dar tebegyvuojančia kyšių, ryšių, įvairių lygių "otkato", "stogų" sistema. Į kolizijas su įstatymu pakliuvusius žinomus asmenis ar jų atžalas ši sistema gelbsti. Tuo pat metu ji nuolatos teršia kraują atgimstančiai tautai ir visuomenei. Ginčai, vieni kitų kaltinimai sudaro daugumą viešosios polemikos. Jau atvirai vardijama valstybės ir visuomenės kūną ėdanti korupcija. Tokia padėtis visuomenėje ilgai tęstis negali. Ji veda į visuotinę apatiją, skatina masinius protesto veiksmus.

Studijos - svarbi visuomenės, net valstybės vystymosi sritis. Lietuvoje jau ilgą laiką studijų principai neretai pažeidžiami, o procesas kartais sutrikęs. Įspėjimu ne tik valdininkams, bet ir kai kuriems studijų vadovams turėtų būti politikoje vartojami socialiai svarūs žodžiai: "Bet kuri valdžia yra laikina." Tačiau studijų tikrovėje tas laikinumas reliatyvus. Statutai, nuostatai, rotacijos neretai lieka tik popieriuje, savikontrolė neveiksminga. Studijų vadovas "patogus, savas", ateinantis su sovietmečio patirtimi, žinantis "priklausomybės dėsnius". Tokie "teisės specialistai" rengė mūsų dabartinius liūdnai pagarsėjusius prokurorus ir kitus, lemiančius viešąją tvarką, teisingumą.

Prasidedant studijų pertvarkai negirtinai buvo vardijamos aukštųjų mokyklų vadovybės. Tarp jų tikrai buvo tokių, kurie tik kojas nusivalę į Atgimimo vėliavas vėl nusėdo pelninguose postuose, įtakinguose senatuose. "Apšaudymuose" dalyvavo ir manoji Alma mater, mano svajonių, viso prasmingo gyvenimo (50 metų) ir išskirtinės baigties institucija. Turbūt esu vienintelis, tris kartus Dailės akademijon priimtas ir tris kartus iš jos pašalintas... Tada nesutikau "pasidažyti", o dabar, negebėdamas "patylėti", pažinau Blogį.

Studijų organizavimo spragos, autokratinė savivalė, egoizmas, kitokie korupciniai reiškiniai, dalies studentų toleruojami, abejingumas žinių siekimui, galiausiai studijų vaizdą valstybėje menkina nuolatinis institucinis ir valstybinis skurdas. Jis nemažėja: "skausmingi viešųjų išlaidų karpymai yra neišvengiami" (ministras G.Steponavičius). Pasigirstantys patikinimai, kad "tuoj tuoj pavysim Vakarų universitetus", primena prieš pustrečių metų skelbtą "permainų vėją". Permainų tikrai reikia, bet ne deklaratyviose partijų programose, o valstybės įstatymuose. Švietimo visuotinio pakilimo trumpalaikėmis akcijomis nepasieksime. Tai įrodo nuolat stringanti reforma, "tironiškos studijų sąlygos" (R.Žinevičius).

Neigiami, ydingi reiškiniai studijose žalingi ne atskirais atvejais, o kaip integruotas visos visuomenės raidos procesas, ypač kai jame dalyvauja avangardinis, doras mūsų jaunimas, būsima šviesuomenė. Korupcinis dviejų asmenų sandėris palieka moralines pasekmes - pasikartojimo tikimybę. Tai moralinė erozija, šliaužianti per kartas. Moralės meridianas, nepriklausomai nuo viešumos, eina per kiekvieno žmogaus sielą. Turbūt visus, neseniai televizijoje girdėjusius keliauninką, vykusį per uigūrų žemę, nustebino jo žodžiai apie tų žmonių akyse, elgesy spindintį svetingą moralumą. Ir mūsų žmonės, kai nieko neturėjo ir toliau neturi - yra doresni už kai kuriuos seimūnus, atėjusius iš sovietijos, tamsiais darbais jau susikrovusius dešimtis milijonų. Ne veltui užsieniečiai pastebi - mūsų piliečių veidai - niūrūs.

Blogis eina į viešumą, organizuojasi, įsitvirtina valdžioje. Tie, kas tik žodžiais kovoja su neišpasakyta korupcija, tampa jos šalininkais, bendrininkais. Išvados peršasi anaiptol nelinksmos, grėsmingos. Vargu ar tradicinis atgailos ir atlaidumo, krikščioniškasis, žmogiškosios sielos gydymo kelias čia gali būti efektingas. Neryžtingumas blogio akivaizdoje, guodimasis viltimi tolygus savižudybei. Todėl dėsningai eteryje nuskamba sakiniai: "Stokojame vadybos profesionalumo net viršūnėse; reikalingas valstybės pertvarkos planas."

TĖVYNE, TU MŪSŲ TĖVYNE! TU KLAIDŽIOJI LAISVĖS KELY!. Aistringai dabarties mūsų negeroves svarstanti mokslininkė aiškina, kad nuėjome tik pusę kelio. Ji klysta - ėjome atgalios. Esą judėjai po dykumą buvo vedžiojami 40 metų, kad apsivalytų nuo blogio savyje. Jie turėjo Mozę, kurio šventai klausė. Kur mūsų Mozė? Kur strategija? Turėjome laisvės šauklį, bet nesame verti Jo ir Jo tiesos, tyliai sklindančios iš praamžių.

 

Profesorius JUOZAS BURNEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"