TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Moters moralė matuojama pavarde. Valstybė - be ryšio?

2009 04 30 0:00

Ryšys su protu svarbiausiose mūsų gyvenimo srityse turi būti. Tikėjime ir politikoje. Bet jo dažnai trūksta. Popiežius Jonas Paulius II encikliką "Fides et ratio" pradeda tokiais žodžiais: "Tikėjimas ir protas - lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą." Deja, politika ir protas Lietuvoje - lyg du priešai. Tarp jų veik nėra dviejų sparnų ryšio, o priešiškumo daugėja.

Kadaise prezidentas Rolandas Paksas turėjo nepakartojamą patarėją - Gintarą Šurkų. Šis kartais kalbėdavo žmonėms - dalydavosi savo skrajomis šiluminių aerostatų piloto mintimis. Geriau to nebūtų daręs, bet darė. Sykį jis radijo laidoje tarė žodį apie politiką ir protą - pasamprotavo, kaip tie dalykai turėtų būti susiję prezidento asmenyje ir jo komandos savybėse. Pasirodo - ničnieko bendra su dviem sparnais.

"Prezidentas nebūtinai turi būti pats protingiausias žmogus, - svarstė G.Šurkus, matyt, pesimistiškai veikiamas jį bauginusios realybės. - Jis aplink save turi suburti 6-7 žmonių, kurie yra patikimi, kurie niekada neišduos, komandą." Suvokiate G.Šurkaus mintį? Šioje vietoje jis lyg ir turėjo prabilti apie proto gebos reikalavimus minėtai 6-7 asmenų komandai. Prabilo. Ir štai ką girdėjome: "Bet šitie patikimiausi žmonės taip pat retai būna patys protingiausi. Jeigu jie būtų patys protingiausi, tai kam jiems tuomet būti ištikimiems?"

Ši pribloškianti ištarmė tik iš pirmo žvilgsnio leidžia manyti, kad G.Šurkus - politinio mąstymo pakraipos pirmtakas, originalas. Nieko panašaus. G.Šurkaus taip virtuoziškai paskelbta proto ir politikos dichotomija yra suleidusi gilias, kerojančias šaknis mūsų politinės minties klystkeliuose.

Tai tarsi kolektyvinės pasąmonės archetipas: politiko idealas yra būtybė, pasižyminti ne protu, bet tuo, kad turi "tarnauti žmonėms" (nuvalkiota klišė), ir ištikimybe (G.Šurkaus politinės komandos vizija). Žodžiu, privalo tarnauti ir būti ištikimas. Kaip šuo.

Daugybė piliečių renkasi prezidentą, sąmoningai arba nesąmoningai vadovaudamiesi G.Šurkaus įgarsinta proto ir politikos dichotomija. Tiesa, per apklausas žmonės sako, kad jiems svarbus kandidatų protas. Tačiau tie patys žmonės šiandien sako kone labiausiai pasitikį krašto apsauga, kurioje atleidinėjami karininkai, beveik nelikę eilinių karių ir kuri dėl lėšų stygiaus tuoj gali tapti nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų NATO. Regis, apklausiamųjų pasitikėjimas krašto apsauga dar labiau padidėtų, jei jos apskritai neliktų. Manding, tas pats principas galioja ir respondentų neva keliamiems reikalavimams dėl kandidatų į prezidentus protingumo.

Per 2002 metų prezidento rinkimus daugiau nei 50 tūkst. Lietuvos piliečių balsavo už keistenybę, kuri reklaminiu TV vaizdeliu vis pasirodydavo žiūrovams ir dantyta veido išraiška pratardavo tris žodžius: "Aš - žmogus. Aš - už." Ką jis tuo norėjo pasakyti? Nežinia. Bet už jį balsavo per 54 tūkst. teisę balsuoti turinčių homo sapiens.

Tuometis krikščionių demokratų atstovas Petras Gražulis apie šį neįkainojamą kandidatą į prezidentus tąkart kalbėjo taip: "Aš manau, kad Juozas Petraitis be partijos parodė gana neblogus rinkimų rezultatus ir rinkiminėje kampanijoje jisai deklaravo krikščioniškas vertybes... Būtų labai naudinga, kad jis ateitų į mūsų partiją, nes manau, kad tai nėra tik vienkartinis jo pabandymas balotiruotis rinkimuose į prezidentus. Manau, kad jis mąsto apskritai visam laikui susieti savo gyvenimą su politika ir reikia pasirinkti partiją. Mano manymu, jam artimiausia būtų Krikščionių demokratų partija."

Štai kur, pasirodo, buvo nuklydusios "krikščioniškosios vertybės". O prezidento rinkimus tada laimėjo kaip tik tas "ne pats protingiausias" kandidatas, kurio patarėju tapo "ne pats protingiausias" G.Šurkus.

Ką gi mes girdime šiandien, vykstant rinkimų kampanijai? Kandidatai į valstybės vadovus varžosi pirmiausia dėl to, kuriam geriau pavyks kalbant nieko nepasakyti. Kova vyksta ne dėl geresnio turinio, bet dėl geresnio turinio nebuvimo. Kam apskritai reikalingos tokios debatų laidos per televiziją, kokias matome? Tai ne debatai, o Tinkis Vinkis su Lialia mėgina skirtingais būdais kažką pasakyti triušiui ir dulkių siurbliui. Pagrindinė mintis: "O o-o..."

Dauguma kandidatų - protingi žmonės. Tačiau jiems tenka vadovautis karčia tikrovės patirtimi. O ta tikrovė byloja, kad protą liudijantis politinis kalbėjimas Lietuvoje beveik niekam neįdomus ir nereikalingas.

Daugelis žmonių paklausti sakys, kad jų politiko idealas yra Winstonas Churchillis. Taip sakė ir įžvalgusis G.Šurkus. Bet tai labai nepanašu į tiesą. Jei W.Churchillis būtų nuoširdžiai mėgstamas, Lietuvos rinkėjai iš politikų reikalautų Fultono kalbai prilygstančios politinės retorikos. Bet yra kitaip: daug kas mėgsta pasakymą, esą "svarbu ne žodžiai, o darbai". Mūsų politikai šią kvailystę dažnai kartoja.

Šį dešimtmetį kaip niekad anksčiau matyti, jog Lietuvos politiniame gyvenime nuvertinama politinė retorika, politinis žodis: jam neteikiama deramos reikšmės. Politikai jaučiasi esą ne tarp piliečių agoroje, kur reikia protingai ir įtikinamai kalbėti, bet tarp artojų bulvių lauke, kur galima "protingai" tylėti ir kasti bulves. Politiko idealas ir už jį balsuojančio rinkėjo prototipas čia yra ne W.Churchillis, o geriausiu atveju - Kristijono Donelaičio būras.

Prieš pusantro šimtmečio tarp carinės Rusijos intelektualų buvo įsikerojusi nuostata, kad mužikas gali būti kvailas, bet doras, ir kad svarbiausia - jis doras. 1917 metų revoliucija parodė, kad svarbiausia - kvailas. Maža to, ji dar kartą įrodė, kad kvailas bei politiškai tamsus žmogus negali būti viešajame gyvenime nei geras, nei doras. Deja, šių dienų Lietuvoje tas įrodymas pamirštas. Vėl liaupsinamas tariamo liaudiško moralumo ir tikro kvailumo bendras vardiklis. Rinkimus laimi liaudininkai: narodnikai.

Rusų inteligentai, tikėję "liaudies išmintimi" - narodnikai galiausiai pasuko teroro keliu. Savo ruožtu dabartiniai Lietuvos narodnikai - intelektualai terorą perkėlė į politiką, sprogdindami vis dar rusenantį ryšį tarp jos ir proto. Jų siekinys yra "morali" kvailystė. Tas siekinys baigia virsti tikrove. Intelektualai, kurių pareiga - saugoti bei stiprinti ryšį tarp proto ir politikos, mėgina nukvailinti politiką iki K.Donelaičio būro kriterijų lygio.

Vienas įrodymų - šiomis dienomis skelbtame Eglės Digrytės straipsnyje "Delfi": "Grupė kultūrininkų ir lituanistų: neutrali moters pavardė rodo amoralų gyvenimą." Štai ką veikia mūsų narodnikai: "Moterys, "maloniai skambančią" mergautinę ar "šventą priklausymą" šeimai ir "ištikimybę rodančią" santuokinę pavardės priesagą iškeitusios į neutralią galūnę -ė, gyvena amoraliai ir negarbingai. Tokią išvadą padarė keliolika žinomų mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų ir pareikalavo iš Seimo atšaukti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą, leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose."

Be komentarų. Tipiškas narodnikų mąstymas ir veikimas. Daiva Tamošiūnaitė-Budrė sako, kad į juos turbūt trenkė žaibas. Deja, turiu nuvilti: jei ir trenkė, tai nepataikė. Jiems tiesiog toptelėjo mintis. O kai tokiems narodnikams topteli, tai žaibas trenkia valstybei. Ir valstybė tampa "be ryšio" - be ryšio tarp proto ir politikos. Nes intelektualai-narodnikai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nepavojingi. Vėliau aiškėja, kad jie sugeba pastūmėti imtis nuožmių veiksmų daugybę kvailių. Kaip sakė Anatole France, kvailys yra daug blogiau už piktadarį: piktadarys retkarčiais ilsisi, o kvailys - niekada. Tai ką dabar darys Seimas?

Delfi.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"