TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Motulė Vatulė, arba Rinkimai pagal Ezopą

2008 09 20 0:00

Motulė Vatulė buvo nemenka ponia, kas ketverius metus ji iš naujo samdydavo sau devynias galybes įvairiausių prievaizdų, ekonomų, miklovų ir šakarmakarių. Bet šį kartą ponia Vatulė nebeatrodė tokia žvali kaip kadaise. Galbūt net kaltino save, kad nebesugeba atskirti smulkaus kručo nuo didelio vagies, magistro nuo kagėbisto, avino nuo vilko ir nebežino, katras iš jų vertesnis.

Andainykščių dvariškių apsupta ponia vis muistėsi girgždančiame krėsle ir pasivaipydama klausėsi, ką jai suokia tie dantų užkalbėtojai, visokio plauko velniai ir pusvelniai. Nors kas čia žino - gal tarp jų pasitaiko ir koks padoresnis, bent jau saiką jaučiantis tarnautojas. Bet kaip jį išsirinkti? Iš kurio galo atskirti, kad jis toks?

- Gerbiamieji! Sekundėlę... - reikalavo žodžio prikimęs šakarmakaris. - Atgręžkime ponią į rytus. Tegu pamato, koks gražus vaizdelis.

- Stop stop stop! - nieko nelaukdamas įsiterpė kitas. - Ką nors pakiškim po šita koja... Ponios krėslas pakrypęs į kairę.

- Jeigu reikia, turiu pagalvėlę... Visada nešiojuos, jei tektų iš aukščiau nukristi...

- Paklausykite, ponia Lietuve... Ta prasme, ponia Vatule, jūs sėdėkit kaip sėdit, o mes - galim ir šiaip, ir anaip. Kad tik jums būtų gerai.

Motulė Vatulė neturėjo lazdos - tik musių mušeklį, kuriuo kartkartėm suduodavo vienam kitam per minkštą vietą. Gal norėdama sudrausti, o gal paskatinti - žiniasklaida aiškino visaip. Dabar Vatulė sumojavo mušekliu, lyg vaikydama vapsvas nuo medaus, ir subarė valdžios trokštančius įkyrius samdinius:

- Gana! Kiaurai jus matau. Melagiai, sukčiai, pataikūnai!.. Politikai, nekeikiant... Šį sykį samdysiu tik tuos, kurie man geriausiai pameluos. Tiesos iš jūsų vis tiek nesulauksiu. Na, tai prašom, pradėkit. Skalambykit.

Vienas, bene aukščiausias (o pats manė, kad ir gražiausias), vėl sakydamas: "Sekundėlę, gerbiamieji, sekundėlę", prasibrovė pro visus kitus ir pradėjo apsilaižydamas girtis:

- Aš turiu ne tik patirties, bet ir bendražygių, kurie gali... Mums prireiks, gerbiamieji, 22 dienų, ir visi, kas netingi, ims šlapintis alumi. Po 222 dienų mes pakeisime alų į dyzeliną. Dar vėliau planuojame suskystinti dujas, kurių čia ne vienas jau spėjo paleisti vėjais.

- Jutau, pajutau, - sumurmėjo Vatulė. - Anąsyk, regis, buvai greitesnis.

- Taip, deja, per vienuolika dienų mums nieko neišėjo. Prokurorai pakišo koją. Bet šį sykį išeis, gerbiamieji, išeis.

Čia jam pro pažastį išniro kitas, mažesnis, bet vikrus kaip žiurkė šakarmakaris.

- O aš žinau, ką daryti, kad jokie teismai ir prokurorai mums kojos nebekaišiotų. Žmonės vogė, vagia ir vogs. Ir tegul sau vagia į sveikatą. Jie tiek daug nepavogs, kiek dabar susišluoja visokie teisėjai, advokatai, tyrėjai ir mano konkurentai. Tvarka bus, kai pasakysim - kas tavo, tas ir mano. O kas mano, tas ne tavo, jeigu tu nesugebi pavogti. Aš net nepajutau, kaip nudžioviau Motulės mušeklį. Kada nors mes pavogsim šventojo Petro raktus, ir visi atsidursim danguje. Prisiekiu! Tvarka bus! Va!..

Ir jis iškėlęs visiems parodė savo didįjį pirštą.

Dabar žmonės praleido į priekį ilgakojį akiniuotą plikį, kurį visi pažinojo, bet niekas rimtu nelaikė. Plikis pradėjo girtis, jog išėjęs grybauti mėgsta spardyti šungrybius. Taip aukštai juos išspiria, kad tie jau nebenukrenta. Musmirės padangėj virsta žvaigždėmis. Dvare jis galėtų dresuoti šunis, gaidžius ir virėjas, visą Vatulės dvarą galėtų paversti cirku, jeigu tik būtų paskirtas prievaizdu.

Melagių, niektauzų, pleperzų atsirado daugiau, negu galima buvo tikėtis. Aušino burną vyrai ir moterys, tačiau jos nekantriai žvilgčiojo į stotingą savo korifėjų, o tas vis tylėjo kaip kasomas paršas, nei giliau knisti, nei garsiau kriuksėti nebeišgalėjo. Viena jo sekėja nebeiškentė ir pradėjo kvėkštauti:

- Jūs čia, kolegos, esate šlapukai, žali nevėkšlos, ablaūchai, lochai, tolerantiškai šnekant... Skiedžiat, kas užeina ant seilės, vaizduojat modernius ir išradingus, o mes jus vyniojam aplink pirštą jau ne vieną dešimtmetį. Mūsų tėvai ir protėviai dėjo ant jūsų kiek norėjo, o jums vis rodės, kad lietus krapnoja ar barankomis sninga. Aptapšnoti - ir to nesugebėjot! Jeigu ponia Vatulė nori, kad jos dvarą tvarkytų patyrę šakarmakariai, tegul renkasi mus.

- Ne jus, o mane! - prasibrovė į priekį kažkoks pusbernis. Drauge Vatule, jūs nežiūrėkit, kad esu toks ilgas ir plonas kaip meškerykotis. Aš turiu ir kablį, dar mano senelio išaštrintą. Žinau, kaip žuvį sugauti, o raudoni vėžiai ir patys norom nenorom atropos.

- Aš jau atropojau! - jam už nugaros sušuko savo tešlų nebesuvaldanti virėja, taip pat pasinešusi į žvaigždes. - Atlėks da, tupės da, - uždainavo, - ir galvelę kraipys da!..

Ir čia visi pajuto, kad Vatulė miega. Kas dabar pasakys, kieno sapalės jai taip apsalino širdį?

O gal ji tik apsimeta mieganti? Gal toji Motulė Vatulė ne tokia kvaila, kaip dažnam atrodo? Bus matyti, kai ji atsibus ar pramerkusi akį lieps meluoti toliau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"