Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Mūsų būtį pagirdantis vanduo

 
2017 03 19 6:00

Be vandens gyventume trumpiau nei be maisto. Be gyvojo vandens – Kristaus – neturėtume gyvenimo prasmės ir esminio tikslo. Jis yra ne tik mūsų egzistencijos tikrasis Rūpintojėlis, bet per Jį įtikėjusiuosius Jis trokšta savo gyvybės vandeniu (plg. Jn 7, 38) užlieti visus...

Nors Jėzų, atėjusį į Samarijos miestą, lydėjo kaitri Izraelio saulė ir Jis jautė fizinį nuovargį, bet Jo dvasia buvo žvali, pasirengusi priimti bet kokį gyvenimo netikėtumą. Jis atsisėdo prie Jokūbo šulinio, kurio keli vandens gurkšniai būtų bent iš dalies sumažinę troškulį. Bet Jėzus užmiršo savo poreikius, nes visą dėmesį sutelkė į atėjusią vandens pasisemti samarietę, į kurios širdies šulinį netrukus tekės gyvojo vandens čiurkšlė, paverčianti ją apaštale, skelbiančia Mesijo atėjimą savo gentainiams.

„Duok man gerti“ (Jn 4, 10), – prašo ją Viešpats, iš anksto žinodamas, kad ji Jam nepasiūlys nė lašo. Jėzui labiau nei vandens reikia jos atsivertimo. Todėl Jo minėtas prašymas gali turėti ir kitą prasmės išraišką: „Duok man savo širdį, nes noriu tave matyti tikru žmogumi; tada mano sielos troškulys bus apmalšintas“. Netikras žmogus yra tas, kuriam Jėzus – terra incognita (nepažinta žemė), nes nepateisinamai atidėlioja bendravimą su Juo ir sako: „Mano gyvenimas yra materialiai aprūpintas, ir man kiti pavydi. Esu patenkintas savimi ir man daugiau nieko netrūksta. Žinau, kad vieną dieną teks viską palikti, ir tikiu, kad po šio gyvenimo yra kažkoks kitas... Bet dabar man tai paprasčiausiai nerūpi. Kai ateis senatvė, tada gal į viską pradėsiu žiūrėti kitaip...“

Iš tiesų Viešpats kantriai elgiasi su savimylomis, laukdamas, kad jie atsiverstų (2 Pt 3, 9). Jis, pasinaudodamas įvairiausiomis aplinkybėmis, kaip įmanydamas vis mėgina savo atpirktuosius užkalbinti ir patraukti prie savęs. Bet Jis tai daro be prievartos, gerbdamas užsispyrusiųjų laisvę, todėl daugelis Jo neišgirsta, nes labiau klausosi savimeilės kuždėjimų ir pažadų, kurie, atrodo, tokie tikroviški bei ranka pasiekiami. Tada jų gyvenime materialusis pradas laimi prieš antgamtinį, nes į viską žvelgdami per savo pragmatinių minčių prizmę jie pirmenybę teikia regimiems dalykams, o ne tikėjimui (plg. 2 Kor 5, 7).

Kaip kadaise Saulius, keliaudamas į Damaską ir sutikęs Jėzų, kurį persekiojo, suvokė, kad savo gyvenimą reikia gręžti 180 laipsniu kampu, taip ir tai samarietei Jis atvėrė protą, ir ji suprato, jog Jis ją kiaurai pažįsta, nes žino, jog ne tik turėjusi kelis vyrus... Ji giliai priėmė Jo žinią, kad Jis yra neišsenkanti gyvojo vandens versmė, ir kas tik gers šį vandenį, jo širdyje atsivers trykštantis šaltinis, kuris sruvens į amžinojo gyvenimo begalybę (plg. Jn 4, 14).

Šiame kontekste amžinojo gyvenimo iškėlimas yra svarbus ir mums, nes bėga amžiai, o žmogaus lemtis nesikeičia: peržengus mirties slenkstį ateina kita realybė. Kokia ji bus, viskas priklausys nuo individualaus žmogaus gyvenimo būdo... Kuo daugiau jis atitiks dieviškus vertinimo kriterijus, tuo geriau bus pačiam asmeniui ir pradžiugins Atpirkėją, ne veltui guldžiusį už jį gyvybę (1 Jn, 3, 16). O jei pasirodys, kad žmogaus gyvenimas yra pernelyg nutolęs nuo Jo lūkesčių, tada kaip jis, atsidūręs amžinybėje, sugrįš į mylinčio Dievo Tėvo glėbį, jei ir paskutinę savo egzistencijos valandėlę atmetė galimybę gailėtis, susitaikyti ir išsigelbėti?

Ieva Strazdauskaitė neseniai galėjo džiaugtis šiuo gyvenimu ir su jaunatvišku polėkiu kūrė ateities planus. Bet viskas netikėtai baigėsi, kai jos automobilis tapo jauku vagims. Ne iš karto pastebimu laikinumo antspaudu pažymėtas brangus daiktas jaunus vyrus atviliojo į žiaurios žmogžudystės pinkles: policija nustatė, kad mergina mirė sudavus daugybę smūgių... Prieš jos sielai paliekant kūną, ji patyrė kančių, kurie ją savaip vienija su Nukryžiuotuoju bei Prisikėlusiuoju, nes, kas miršta nekaltai kentėdamas dėl begalinių Dievo Avinėlio aukos nuopelnų, turi asmeninę amžinųjų Velykų dalį Kristuje. Taigi, pasak katekizmo, „Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa“.

Tad teatsiveria Ievai dangiškos Tėvynės vartai (Apr 4, 1) ir teįžengia pro juos susitikti su Viešpačiu, kuris ją nustebins naujo gyvenimo tėkmės pilnatve. Nė vienas laimingasis, paragavęs šio dieviška gyvybe trykštančio vandens, priėmęs iš Dievo Sūnaus visur ir viską persmelkiančią meilę, nebenori grįžti į žmonių planetą, nes nuolat trokšta dovanai semtis šio gyvybės vandens (Apr 22, 17). Viešpatie, amžinojo gyvenimo viltimi ir dar stipresniu tikėjimu praturtink ypač liūdinčias Ievos artimųjų širdis!

Kristus sako: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37). Ne mums suteikta prerogatyva kaltinti ir teisti asmenis, atėmusiems Ievai gyvybę, bet teisėtai teismo institucijai ir Dievui, nes esame Jo šventovė, ir kas ją niokoja, tą Jis suniokos (1 Kor 3, 16 – 17). Mums skirta paklusti Mokytojui, kuris mums liepia melstis net už piktadarius, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti (1 Tim 2, 4).

Jėzus dovanojo samarietei naują širdį... Ar priimsime šią Jo malonę savo ir kitų labui?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"