TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mūsų mažėjančios nepriklausomybės aikštės

2012 03 23 6:07

Jeigu kurį nors apžvalgininką pavadinčiau "mažu sumautu provokatoriumi", būčiau visuotinai pasmerktas kaip nemandagus, neetiškas, kritikuojantis ad hominem, nesvarbu, teisybę pasakiau ar ne, o ypač - jeigu teisybę.

Nepadėtų pasiteisinimas, kad tai užslėpta citata, kad originalo būta dar vulgaresnio ir įžeidesnio: "Shitty little country." Tokią brutalią etiketę praėjusią vasarą Vladimiras Laučius viešai pasiuntė visai Austrijai, kuri paleido Lietuvos ieškomą Sausio 13-osios žudiką Michailą Golovatovą. Bet juk tai padarė austrų valdžia, jos priklausomi ar ramiai trokštantys gyventi valdininkai, o ne Austrijos valstybė ar tauta. Todėl pavadinti Wolfgango Amadeuso Mazarto tėvynę "maža š... šalimi" gali arba netašytas kaimo bernas, arba provokatorius. Kadangi V.Laučius nėra tamsus kaimo bernas, tai...

Šį visos austrų tautos įžeidimą, paskelbtą "Delfi", žaibiškai išverstą į vokiečių kalbą, jau po kelių valandų pasipiktinusi komentavo Austrijos visuomenė, bemat užmiršusi M.Golovatovą. Jį nukonkuravo "vienas autoritetingiausių Lietuvos politologų" (taip buvo pristatytas V.Laučius), kuris tarptautinėje auditorijoje reprezentavo mūsų krašto mentalitetą. Jeigu tokiais vežiko keiksmais svaidosi "politologijos autoritetas", tai kaip kalba to posovietinio nepažįstamo atsilikusio krašto vežikai? M.Golovatovo išlaisvinimo operacija, mano manymu, buvo pradėta Lietuvoje, tikriau, jos interneto erdvėje ("Delfi"), iš jos per kelias valandas buvo permesta į tarptautinę erdvę, kurioje teliko tik kaltinimai ir pasiteisinimai dėl visos šalies įžeidimo. Provokacija sunaikino diskusijos dėl paties M.Golovatovo arešto ir paleidimo erdvę.

JAV universitetų filosofijos profesorius, mūsų tautietis Algis Mickūnas rašo: "Griežtai kalbant, politika turi vienintelį tikslą: atverti viešąją erdvę, kurioje kiekvienas bendruomenės narys galėtų kelti klausimus ir daryti sprendimus." Politinėje visuomenėje piliečiai turi teisę ir pareigą būti informuoti, nes tik informuotas pilietis gali dalyvauti viešojoje erdvėje ir spręsti viešuosius reikalus. Žiniasklaida, tęsia profesorius, jeigu ji laisva, yra atsakinga už visuomenės informavimą ir apie tai, ką valdžios atstovai slepia po painiava, dviprasmybėmis, kad jie paaiškintų savo sprendimus ir retoriką.

Ką Lietuvos žmonės tikrai žino apie didžiuosius energetikos projektus ir jų kainą, nors už juos mokės ne tik jų vaikai, bet ir anūkai bei proanūkiai? Ką tauta žino apie "Snoro" nacionalizavimą ir bankrotą, kur prašapo mūsų visų 4,3 mlrd. litų, ką per 8 dienas už 17 mln. litų nuveikė laikinasis administratorius Simonas Freakley, kam 60,9 mln. litų išleido dabartinis bankroto administratorius Neilas Cooperis? Kas ir ką mums paaiškino, kodėl buvo susidorota su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu? Kam jie kėlė grėsmę, kieno padai čia svilo?

Kadangi įtikinamų atsakymų nesulaukta, laisvi piliečiai pradėjo rinktis ten, į kur skuba nuo antikinių Atėnų laikų - į agorą. Į svarbiausią miesto aikštę, kurioje aptariami valstybės reikalai. Laisvi išdidūs Lietuvos piliečiai - į garbingiausias Simono Daukanto ir Nepriklausomybės aikštes. Tačiau į S.Daukanto aikštę žmonės net nebuvo įleisti- vasario 22 dieną mitingas vyko senamiesčio gatvelių sankryžoje.

Vilniaus savivaldybės valdininkai ir Vilniaus apskrities policijos vyriausiasis komisaras Kęstutis Lančinskas baudėsi piliečius išvaryti iš Nepriklausomybės aikštės į automobilių stovėjimo aikštelės purvynę. Ir nors vis dėlto kovo 17-ąją mitingas įvyko Nepriklausomybės aikštėje, tačiau tik jos pakraštėlyje, nes didžioji jos dalis (kur sausio 13-ąją Lietuvos žmonės apgynė savo laisvę) ir Seimas buvo užtverta. Nuo ko policija atitvėrė Seimą - nuo lietuvių tautos, nuo Vinco Kudirkos "Tautiškos giesmės" - Lietuvos himno, nuo Juozo Naujalio ir Maironio "Lietuva brangi", nuo bardo Gedimino Storpirščio atliekamų partizanų dainų, skambėjusių taikaus mitingo metu. Sutirpusia iki menko lopinėlio Nepriklausomybės aikšte galėtume net fiziškai matuoti mūsų akyse mažėjančios laisvės procesą.

Bet juk yra beribės virtualios interneto erdvės, kur visi tilpsime, diskutuok sau sveikas. Tačiau taip tik atrodo. Kai Darius Kuolys pabandė paskelbti komentarą "Čia - Lietuva", "Delfi" (vėliau išspausdintą LŽ) portalo vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė atsakė trumpai drūtai: "Sveiki, mes neplanuojame dėti Jūsų teksto. Dėl praeito Jūsų mums siūlyto teksto (straipsnio "Gyvuok, Tarybų Lietuva", kurį, atmetus "Delfi", išspausdino LŽ - aut.) įvairiose priemonėse buvo paskelbti trys paneigimai. Tai verčia abejoti Jūsų tekstų pagrįstumu apskritai." Taigi, daktarui netiesiogiai buvo pranešta, kad jis įtrauktas į "Delfi" juoduosius sąrašus.

Tokios bausmės susilaukė už "Delfi" atmestą straipsnį, kuriame autorius išdrįso prasitarti, kad dalį įtakingos žiniasklaidos kontroliuoja Valstybės saugumo departamentas (VSD), atskleidė, kaip rezidento Dainiaus Dabašinsko tinklas viešojoje erdvėje plauna žmonėms smegenis. Žinoma, šio tinklo nariai drebančiomis rankomis suskrebeno "paneigimus", kad nėra pavaldūs Seime laikinai įsikūrusiai D.Dabašinsko rezidentūrai (nors į teismą nesikreipė), o "Delfi" iš D.Kuolio atėmė žodžio teisę. Paliko teisę tik būti pasmerktam. Garbė surašyti kaltinimą buvo patikėta minimam D.Kuolio straipsnyje "gabiam jaunosios kartos propagandistui Vladimirui Laučiui", kurio naujausioji specializacija - mitingų juodinimas ir jų organizatorių spardymas. Politologas virto "mitingologu"?

Naujai iškeptas "mitingologas" nesismulkina ir, kaip ir Austrijos atveju, pradeda kolektyvine etikete, pavadindamas savo paskvilį "Neteisybės kariauna - "už teisingumą". Kaip ir M.Golovatovo skandalo metu, svarbu iš pat pradžių užimti viešąją erdvę ir diktuoti savo sąlygas - "Delfi" paskelbė V.Laučiaus nuomonę apie kovo 17-osios mitingą prieš geras dvi valandas... iki jo pradžios. Tik senamadiška žiniasklaida informuoja apie įvykusius įvykius ir faktus, o propagandininkai ir jų užsakovai siekia juos paveikti, pakreipti ar net pakeisti. Todėl nėra svarbu, ar rašai prieš įvykį, ar po. Antai V.Laučiaus kolega Šarūnas Černiauskas "Delfi" reportaže pabrėžia, kad "mitinge "Už teisingumą" irgi matėsi nacionalistinė simbolika". Tikra jau pamiršta cenzūros ir propagandos epochos stilistika: kadangi mitingas buvo pražydęs trispalvėmis ir istorinėmis vėliavomis (į tolimiausią pašalį buvo nustumta vienintelė mažoniška vėliava), jau ir trispalvės - "nacionalistinė simbolika"?

Propagandai paklūsta net gamta: nors buvo gražus saulėtas sekmadienis, V.Laučius svarstymus apie dar tik įvyksiantį mitingą pradeda niūriu, nieko gero nežadančiu peizažu: "Šen ten murkso purvo ir smėlio kauburėliai. (...) Per žiemą stovėję po sniego kepurėmis seniai nuvytę automobiliai pukši ir sunkiai užsiveda..."

Lietuviškai kalbant, murkso tik katinai ar tinginiaujantys jų šeimininkai (taip pat oras ir dangus, bet ne purvo ir smėlio kauburėliai), o vysta tik žolė, lapai, daržovės, gėlės ir, deja, moterys, taip pat gali nuvysti laurų vainikai, šlovė, talentas, grožis ir net meilė, tačiau niekad - mašinos ar tankai. Kalbos galima išmokti, bet ar įmanoma išmokti nemeluoti? Kur rasti padorumo mokyklą?

Pacitavęs Seimo nario Naglio Puteikio socialiniame tinkle paskelbtą kvietimą klaipėdiečiams važiuoti autobusu į mitingą Vilniuje ("Kelionės kaina - 10 Lt"), V.Laučius daro išvadą: "Puteikio Lietuva - kaip Putino Rusija veža žmones iš regionų į sostinėje vykstančius mitingus, apmoka kelionę, suteikia progą dykai pamaklinėti po Vilnių ar Maskvą." Sulyginęs "Jedinaja Rossija" su "Tėvynės sąjunga" ir jas aptarnaujančią žiniasklaidą, V.Laučius įspėja: "Importuojame rusišką valdomos demokratijos modelį?"

Man atrodo, tas rusiškos valdomos demokratijos modelis kontrabanda jau senokai yra įvežtas ir protestas prieš jį buvo abiejų mitingų neišsakyta potekstė, kurią visi norintieji puikiai suprato: naujausiųjų laikų patirtis byloja, kad be valdžių atskyrimo, valstybės galių padalijimo ir atsvarų demokratija virsta butaforija. Bet mes dabartės diskutuojame ne su politologu, o su etatiniu "mitingologu", kuris įspėja, kad už autobusais žmones į sostinę vežančius politikus dar blogesni ir pavojingesni yra "vadinamieji visuomenininkai, kurie, kaip sakydavo sovietmečiu, pretenduoja būti "mūsų epochos protu, sąžine ir garbe".

Jie yra labai judrūs ir susitelkę, vis buria tai kokį nors judėjimą, tai santalką, tai kitu burtažodžiu pavadintą organizaciją. Jų yra vos keli ar keliolika, jų auditorijos branduolį sudaro vienos politinės partijos garbintojai, bet jie jaučiasi kalbą visos Lietuvos vardu". Ypač kliūva D.Kuoliui - žodis žodin pakartojęs savo redaktorės žodžius apie neprisipažinusių D.Dabašinsko kadrų net tris "paneigimus", išvadina jį melagiu ir, prisiminęs dar vieną neprisipažinusį saugumietį, kerta lemiamą smūgį: "D.Kuolio "faktai" vėliau buvo paneigti VSD pranešimu spaudai" (linkėjimai nuo VSD ir D.Dabašinsko).

Ironiška, kad tą patį praėjusio sekmadienio vakarą Maskvoje prie Ostankino bokšto buvo surengtas protesto mitingas prieš kanalo NTV rodomą propagandinį filmą, meluojantį, neva opozicija mitinguotojams prieš Vladimirą Putiną moka pinigus. V.Laučius dar neteigia, kad N.Puteikis mitingų dalyviams moka pinigus, nors ir meluoja, jog veltui juos veža autobusu, prieš tai per neapsižiūrėjimą pacitavęs kvietimą, skelbiantį, kad 10 litų vis dėlto reikėjo mokėti. Žinoma, V.Laučiui 10 litų - kaip veltui, o močiutei - tai vis dėlto pinigai. Ką primena ši autoriaus idealiai sukeista ženklų sistema? Ir V.Putino valdžios, ir V.Laučiaus kaltinimai opozicinių mitingų rengėjams identiški - ta pati mokykla.

Dar ironiškiau, kad V.Laučius ir suktomis užuominomis, ir atvirais žaibais vis taikosi į vieną partiją - Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, pirmasis ją sulyginęs net su V.Putino "Jedinaja Rossija". Juk mitingų organizatoriai - įvairiausių pažiūrų žmonės, ką jau kalbėti apie tai, kad sunku Bronislovą Genzelį ar Romualdą Ozolą būtų pavadinti užsimaskavusiais konservatoriais. Vargu ar džiugina pačius konservatorius mitingai, kuriuose kritikuojami jų valdomų Seimo komitetų vadovai ir spaudžiami lyderiai neišsižadėti principų bei vertybių. Jau iš pat pradžių kovą dėl nekaltai sudorotų FNTT vadovų ir sutrypto teisingumo buvo nuosekliai siekiama pažeminti iki partinių rietenų ir intrigų, o V.Gailių ir V.Giržadą paversti konservatorių bemaž "kurmiais".

Tačiau jeigu ką galima įtarti ryšiais su konservatoriais, tai patį buvusį konservatorių V.Laučių, kuris ilgai maitinosi iš jų rankos - buvo pakilęs net iki Tėvynės sąjungos valdybos nario, "Konservatizmo klubo" prezidento, klojo lietuviško konservatizmo teorinius pamatus. Gal todėl dabar konservatorių taip nuoširdžiai nekenčia. Ekskonservatorius jau kitai politikos išrinktajai (supiršo VSD?) kuria meilės himnus - Liberalų ir centro sąjungai (LiCS): "LiCS pralaimėjo konservatoriams kovą dėl ministro, bet užtat užsiangažavo kaip teisinės valstybės principų ir taisyklių gynėja, o ne Tėvynės sąjungos norų vykdytoja." Kaip sakytų Fiodoras Dostojevskis, laisvamanis, padaręs atgailą. Ir galbūt pridurtų: "Yra žmonių, kuriems švarūs marškiniai stačiai nepritinka."

P.S. Kritika ad hominem (taikant žmogui), nepriimtina mokslinėse diskusijose, nebūtinai išlieka trūkumu politiniuose debatuose, nes politiką daro žmonės, o ne teorijos, čia asmenybė gali tapti vertybe ir visko matu. FNTT istorija nuplėšė visas žiniasklaidos, apžvalgininkų, politikų kaukes, parodė, kas yra ko vertas (per vieną skandalo mėnesį lietuviškos politikos veteranus Algį Čapliką ir Vytautą Bogušį visuomenė pažino geriau, nei per kelias ankstesnes kadencijas). Kita vertus, Seimo Antikorupcijos komisijos jaunimas, stojęs ginti FNTT vadovų nuo galingiausių korumpuotų politinių jėgų, įnirtingai buvo puolamas, pajuokiamas, kompromituojamas, jam buvo klijuojamos įvairiopos etiketės, tačiau nė viena neprilipo.

Šią visą savaitę socialiniuose tinkluose "melagių" ir dar bjauresnės etiketės klijuojamos mūsų nepriklausomybės aikštes saugančių mitingų organizatoriams, kurių masinio puolimo, juodinimo ir šmeižto pradžią paskelbė šis V.Laučiaus straipsnis, bandant sugriauti visuomenės pasitikėjimą jais. Neprilips. Mat dar neišrasti klijai, kurie liptų prie tiesos, padorumo ir garbės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"