TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mūsų miesteliai

2014 09 03 6:00

Neseniai naujų mokslo metų išvakarėse elektroninėje žiniasklaidoje buvo paskelbtas optimizmu trykštantis straipsnelis apie vieną provincijos gimnaziją, į kurią, jo autorės tikinimu, grįžta emigrantų vaikai.

Straipsnio toli gražu negalima priskirti prie žurnalistikos šedevrų - bet juk šedevrais skaitytojai lepinami itin retai. Todėl nustebino tas įtūžis, su kuriuo skaitytojai komentavo eilinį tekstą, turintį nekaltos reklamos elementų. Gal jiems užkliuvo tai, kad buvo rašoma ne apie kurią nors tviskančią sostinės gimnaziją ar licėjų, ne apie meną prašmatniai taškyti tėvelių uždirbtus pinigus, o apie mažą gimnaziją nedideliame miestelyje - „miesteliūkštyje", kaip drėbė kažkoks naujalietuvis?

Ir iš kur tiek pykčio? Dėl ko, už ką tokia panieka?

Juk Lietuva nuo seno buvo žemdirbių ir gyvulių augintojų žemė, kaimų, vienkiemių kraštas, miestelių šalis. Gal tik Vilnius viduramžių ir naujųjų amžių Europoje galėjo pretenduoti į miesto titulą. O kai jis buvo nuo Lietuvos atplėštas, laikinąją sostinę ir apskričių centrus teko statyti ant paprastų miestelių pamatų. Statė ir pastatė mūsų seneliai sostinę Kauną bei apskričių miestus. Energingai, nebodami istorijos skersvėjų, kėlėsi gyvenimui ir mažieji miesteliai. Būtent juose, miesteliuose, žiebėsi ir liepsnodami švietė lietuviškos kultūros ir nepriklausomybės idėjų židiniai. Tuo nesunku įsitikinti pažiūrėjus Nijolės Baužytės kuriamą dokumentinių vaizdo apybraižų ciklą „Mūsų miesteliai“, kuriame, kaip gražiai skelbia LRT reklama, „sustabdytos mūsų istorijos saulėlydžio akimirkos, kupinos tylaus grožio, kilnių žmonių, gatvelių jaukumo, piliakalnių paslaptingumo, gamtovaizdžių ilgesio".

O branginti juk verta ne tik praėjusių šimtmečių ir dešimtmečių istoriją!

Kol N. Baužytė pluša prie savo kilnios miestelių istorijos fiksavimo misijos, pribrendo laikas kurti naują ciklą apie tai, kaip jau gerokai ištuštėję, net apmirę miesteliai ėmė atsigauti ir iš paskutinių (galbūt?) jėgų kabinasi į gyvenimą, stengdamiesi ne tik išlikti fiziškai, bet ir atgyti dvasiškai, kultūriškai, tautiškai.

Kai į juos pradėjo tekėti Europos Sąjungos pinigai, kurie leido renovuoti dar išlikusias mokyklas, architektūrinio paveldo statinius, tvarkyti gatves ir kitas viešąsias erdves, tiesti naujus nuotekų, vandentiekio tinklus, pasigirdo balsų, išjuokiančių tas pastangas. Atseit, kam čia leisti pinigus dėl kelių šimtų ar tūkstančio pensininkų, kurie vis tiek netrukus išmirs. Geriau puoselėti vieną megapolį - ir ekonomiškiau, ir moderniau būtų...

Galbūt padėtis provincijoje šiandien išties atrodo demografiškai beviltiška, bet vis tiek taip galvoti ir kalbėti - nedovanotinas cinizmas. Nes kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus, senas ar jaunas, yra mūsų, Lietuvos žmogus, ištvėręs negailestingą istorijos mėsmalę! Ir kol jis gyvas, turi teisę į visavertį gyvenimą! O svarbiausia - turi teisę į viltį, kad jo, miestelio bendruomenės pastangomis šis tas pasikeis mūsų širdyse, valstybėje, ir į ją ims grįžti išskridę paukščiai - vaikai!

Pagalvokime, ar norės grįžti vaikai į šalį, kurioje reklamomis tviskės vienas vienintelis megapolis, o aplink bus sunykusios, griūvančios gyvenvietės, po kurias slankios paliegę, susiraukę čiabuviai išgyvenimo sunkumų išvagotais veidais? Vargu... Jau dabar elektroninėje žiniasklaidoje pilna nepalankių įspūdžių apie paniurusius, šiurkščius Lietuvos žmones, ir jais dalijasi paviešėti į tėvų žemę grįžtantys emigrantai.

Taigi būtent dėl vilties susigrąžinti buvusį pilnakraujį gyvenimą, kai miestelių ir kaimų kiemuose krykštė vaikai, o vestuvių valsus šoko naujos jaunavedžių poros, šiandien pluša miestelių bendruomenės, tvarkydamos, puošdamos aplinką, triūsia mokytojai, bibliotekininkai, kultūros eiliniai, puoselėdami senas ir kurdami naujas tradicijas, naujas šventes, ugdydami naują Lietuvos valstybės kūrėjų ir gynėjų kartą. O išlikimas iš mažųjų miestelių gyventojų šiandien reikalauja kur kas didesnių pastangų nei pirmais atkurtos nepriklausomybės metais, kai teko kapstytis iš sovietmečio palikimo griuvėsių. Šiandien pražūtimi mūsų miesteliams grasina ne Vladimiras Putinas su savo kariauna, bet atkurtos valstybės sostinės rūmų duris varstanti naujoji, su tautine kultūra susipykusi nomenklatūra.

Na, administruoti vieno miesto, kaip Singapūras, valstybę gal ir paprasčiau ar ekonomiškai naudingiau. Bet iš kur Lietuva ims tokią istorinę-politinę tradiciją, tokį žmogiškąjį potencialą, kokį turi Singapūras ar Monakas, juk jis neatsiranda tuoj, valdininkams užsigeidus? Kaip iš lietuvių padaryti nelietuvius, nepakenkus jų dvasinei pusiausvyrai, tautinei ir pilietinei savivertei, kad neieškotų nusiraminimo alkoholyje, narkotikuose, virvės kilpoje? Juk neretas mūsų tautietis, neišbėgęs į kitus kraštus, jau dabar renkasi būtent šį kelią, dvasinio maro kelią.

Manyčiau, mūsų gyvenimo pasirinkimai turėtų neapsiriboti vien tuo, kas kai kam čia ir dabar atrodo naudingiausia. Būtent - naudingiausia, o ne vertingiausia, išmintingiausia, teisingiausia. Mat vaikantis tik naudos iškyla pavojus pamiršti savo lietuviško gyvenimo šioje geografinėje platumoje, po šiuo dangumi, tarp šitų kaimynų, kurie supa mus ne pirmą šimtmetį, prasmę. O sprausdamiesi į kitonišką drabužį, kirptą ne pagal mūsų žemiškąjį ir dvasiškąjį kūną, rizikuojame prarasti save.

Tačiau jei vadovausimės tuo, kas vertingiausia, pamatysime, jog mūsų miesteliai - nekrintantis į akis, kuklus kaip lietuviška gamta, bet patvarus ir patikimas lietuvybės inkaras permaininguose, grėsminguose tarptautiniuose vandenyse, kad ir ką kalbėtų kultūros stokojantys „žmogeliūkščiai“!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"