TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mūsų valstybinės datos - spąstai ar vartai?

2009 03 12 0:00

Kiekvienąkart švenčiant Kovo 11-ąją sukirbėdavo nuostaba: kaip čia taip susiklostė, kad abi Lietuvos valstybingumo atkūrimo datos, pradedant vasario 16-ąja, atsidūrė taip arti viena kitos? Lyg mūsų tėvams ir seneliams nebūtų užtekę kalendoriaus plačiau užsimoti...

Tarp tų dviejų kiekvienam lietuviui brangių švenčių neįsispraudžia nė mėnuo, ir tokie ankšti kalendoriaus rėmeliai primena lyg ir spąstus (norėjome kaip geriau, išėjo kaip visada), lyg ir vartus (į pažadėtąją žemę?).

Dviprasmis ir valstybinių švenčių metų laikas: jau lyg ir nebe žiema, bet dar ir ne pavasaris... Jau saulelė "budina svietą", bet prisikelti dar lyg ir per anksti, ir per šalta...

Net ir bažnytinis kalendorius "pasistengė", kad tos šventės neišputotų laisvai alaus upėmis lyg pavasarinio polaidžio vandenys (kaip antai - "laisvė Joninėms"), o būtų pasitinkamos ar palydimos su gavėnišku santūrumu, susilaikymu ir apmąstymais apie Atpirkėjo kančią.

Šiemet, Lietuvos vardo pirmojo įrašymo į istoriją tūkstantmečio jubiliejaus proga, peno sugretinimams ir apmąstymams dar padaugėjo. Turiu galvoje to pirmojo įrašo datą, dėl kurios istorikai vis dar nesutaria, ar tai įvyko 1009 metų vasario 14-ąją, ar kovo 9-ąją.

Argi ne įstabu, kad tas pirmasis mūsų šalies vardo paminėjimas taip pat siejamas su dviem datomis, kurios, praėjus šimtmečių virtinei, vos vos vėluojančiu aidu atsikartojo dviejose mūsų valstybingumo šventinėse datose?

Atsitiktinis sutapimas? O gal Dievo ranka? Atsakymą pasirenkame kiekvienas savo laisva valia. Vienokį atsakymą rinksis tas, kuris save kildina iš beždžionės, kitokį - tas, kuris laiko save Dievo kūriniu... Bet ir vieni, ir kiti turbūt nesiginčys dėl to, kad šie metai mūsų šaliai - išskirtiniai. Ne kiekvienais metais tenka susidurti su tokiais ekonominiais-finansiniais ir moraliniais-pilietiniais sunkumais, kaip šiemet.

Valdžia blaškosi lyg valtelė be kompaso, nebeatsirinkdama, kur pirmtakų pridarytos kvailystės, o kur jau jos pačios skubos darbų riktai, nebesusigaudydama, kada ir ką kritikuoti, o kada ir dėl ko teisintis. O juk žinoma: pasėsi vėją, t. y. neatsargų žodį, - pjausi audrą! Kaip dabar, kai pono Kęstučio Glavecko neatsargūs pasvarstymai ėmė "pjauti" šalies valiutos atsargas...

Visuomenė taip pat skęsta rūpesčiuose. Jų - begalės, nuo nedarbo iki nepakeliamų mokesčių už viską. Tačiau kaip visada visuomenei sunkiausia - teisingai pasirinkti. Juoba rinkti šiemet tenka geriausius iš geriausių ir į "geriausius" postus: prezidentą ir europarlamentarus. Prezidento postas geriausias todėl, kad yra garbingiausias, europarlamentaro - kad toli nuo Lietuvos, ir kritikos strėlės nukrenta žemėn anksčiau, nei pasiekia Briuselį... Bėda tik, kad rinkti ir rinktis lietuviai, sprendžiant iš vis smunkančių Seimo ir valdžios atstovų reitingų, vis dar neišmoksta: patys išsirenka kokį šustauską ar valinską su kompanija, patys paskui ir spjaudo(si).

Kur čia šuo pakastas?

Giliau pasikapsčius, tų "šunų" - ne vienas, o visas kinkinys. Vieną tokį rado psichologė, Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė ir sudėjo į knygą "Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu". Tos traumos - tai visa mūsų istorija, visi užkariavimai, okupacijos, tremtys, migrantai ir emigrantai, įvairaus plauko kolaborantai. Imkit, kai pasakyta, ir skaitykit, "ir tatai skaitydami, permanykit".

Kitas "šuo" slypi giliau, mūsų viduje, mūsų prigimties nevientisume. Viena koja stovime žiemoje (vasaryje), kita - žengiame į pavasarį (kovo datos). Kurį laiką norėjome būti tiltu tarp Vakarų ir Rytų, įsivaizdavome esantys vartai iš sovietinio totalitarizmo į europines laisves... O realiame gyvenime, kaip, matyt, ir lemta paskutiniams Europos pagonims, vis dar tebesirenkame, su kuo tapatintis: ar su žydais, kurie, kaip rašyta laiške korintiečiams, "reikalauja stebuklų", ar su graikais, ieškančiais išminties?

Taigi, kas mes, kurie, tikėdamiesi stebuklo, renkamės Šustauską, Paksą, Valinską, o išsirinkę reikalaujame iš valdžios išminties?

Valstybės kūrimas, kaip ir išmintingos asmenybės ugdymas - ne stebukladarių reikalas. Tai liudija ir vienas graikiškai išmintingas žydų rabinas Hilelas, kuris sugebėjo iš trijų klausimų supinti vieną teiginį, bet užtat tokį, kuriuo vertėtų vadovautis visiems - ir judėjams, ir elinams, ir šiaurės Europos senbuviams lietuviams. Štai jis: "Jeigu aš to nepadarysiu, tai kas padarys? Jeigu to nepadarysiu dabar, tai kada padarysiu? Jei tai padarysiu tik dėl savęs, tai kas aš tada esu?"

Jei kiekvienas Lietuvos pilietis teisingai atsakys į šiuos klausimus, tai kad ir kokius SPĄSTUS mums paspęstų istorija, sugebėsime juos paversti VARTAIS - į šviesą, į tiesą, į Lietuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"