TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Mylėk valdžią ir ji mylės tave

2007 06 15 0:00

Valstybininkas reiškia meilę valstybei - ar gali būti kitaip? Gali - kai tikrasis meilės objektas yra valdžia.

Per kasmetinę Baltųjų rūmų spaudos vakarienę žurnalistai ir Amerikos vadovai atsidėję šaiposi vieni iš kitų. Per vieną tokią vakarienę komikas Stephenas Colbertas išreiškė begalinį džiaugsmą, kad jis yra šalia pagrindinio savo amžinų patyčių objekto - "savo herojaus" - Amerikos prezidento George'o W.Busho. Galingiausios šalies vadovas turėjo kantriai kęsti, kaip S.Colbertas tyčiojasi iš jo konservatizmo, kalbos klaidų ir intelekto.

Tėvynėje - kitaip. Valstybės saugumo departamento skandalo įkarštyje vienas dvaro žurnalistas labai rimtoje laidoje virpančiu balsu pareiškė: "Aš galvoju taip, kaip prezidentas." Per Baltųjų rūmų spaudos vakarienę tai sukeltų juoko priepuolį, bet Lietuvoje valdžia nėra toks dalykas, iš kurio lengvai juokiamasi.

Prieš porą metų tas pats žurnalistas neoficialioje aplinkoje (per linksmą pasisėdėjimą po nuobodaus priėmimo) staiga nutraukia krizenimą ir anekdotus, pareikalauja tylos ir ironijos nesugadintu veidu kelia tostą už ministrą Antaną Valionį, nes jis esąs didis valstybininkas, vienas "vežantis" visą Lietuvos užsienio politiką.

Praleiskime klausimą, ar tai susiję su žurnalisto žinių agentūros prenumerata Užsienio reikalų ministerijoje, tačiau pabandykime suprasti A.Valionį. Tokios liaupsės nejučia pratina prie minties, jog esi genijus. Tuomet tikrai sunku patikėti, jog užsienio reikalų ministru gali būti kas nors kitas, o posto praradimas atrodo visuotinis sąmokslas ir pasaulio pabaiga.

Šventą pagarbą valdžiai kultivuoja ne tik žurnalistai. Politologijos pažiba ir diplomatų kalvės galva kažkodėl niekad nesakė nieko blogo apie Algirdą Brazauską, dabar - apie Gediminą Kirkilą.

Ar tai susiję su faktu, kad jo vadovaujama klestinti ir madinga įstaiga priklauso nuo finansavimo iš biudžeto? Ir nuo privilegijos naudoti "Dujotekanos" ir kitų "politologijai" neabejingų mecenatų finansavimą?

Ar tai susiję su faktu, kad kalvė yra vienas labiausiai žvilgančių padalinių ne geriausias dienas išgyvenančiame Vilniaus universitete? Ar į intymaus bendravimo su valdžia reikmenis įeina A.Brazausko paskaitos? Taip pat Albino Januškos, Mečio Laurinkaus. Gal ir Arvydo Pociaus sulauksime?

Tarpusavio meilikavimo šiltnamyje brendo ir bręsta saldūs valdžios medžio vaisiai - finansavimas institutams, prenumeratos agentūroms, ministerijų skelbimai laikraščiams, riebūs partijų "konsultavimai". Šiame šiltnamyje kartu su interesais auga ir dalyvių individualus bei klaninis ego, vystosi visagalybės jausmas ir atitinkamai prarandamas ryšys su realybe.

Todėl menkiausias kritikos skersvėjis prilygsta žemės drebėjimui. Nuo paprasto klausimo: "Kodėl daroma taip, o ne kitaip?" pradeda vaidentis grupių interesai ir priešiškų valstybių įtaka. Įsivaizduojate, kas nors drįsta klausti, kodėl mano draugai valdžios vyrai dirba mano institute, kaip jis finansuojamas, kodėl valstybininkų takuose pripėduota "Dujotekanos" ir pan.

Sakoma, kad tai daroma dėl valstybės. Klausimas kokios? Niekas nesiginčija, kad Raimundas Lopata moka su jausmu tarti: "Reikia dirbti valstybei." Tačiau neatstoja įtarimas, kad mintyse jis priduria: "Jums nebūtina žinoti, kad valstybė - tai aš (mano institutas)."

Galima suprasti, kad mokėjimas suktis ir "pramušti" granitą instituto laiptams daro tave dievu. Tačiau kyla tam tikrų abejonių, kai savo kiemo reikalams ginti pasitelkiama Seimo tribūna ir į nelaimėlio A.Pociaus lūpas įdedami kliedesiai apie kėsinimąsi į Lietuvos užsienio politikos prioritetus ir užsienio "politologinius atstovus".

Kyla abejonių, kai politologijos korifėjai smulkinasi skleisti svetimais vardais pasirašytus anoniminius paskvilius, kuriuose tilindžiuoja apie neginčijamus G.Kirkilo pranašumus ir apie tai, kad konservatoriai valgo vaikus.

Kyla abejonių, kai per dienraštį, kuris nenori, kad jo vardas būtų minimas, remiantis neįvardytais NATO šaltiniais pranešama apie neįvardyto laipsnio NATO susirūpinimą neįvardytų paslapčių nutekinimu, kurį vykdo neįvardyti pareigūnai neįvardytoje šalyje, kuri gali būti panaši į Lietuvą.

Sklinda gandas, kad diplomatų kalvės galva svajoja apie Vilniaus universiteto rektoriaus kėdę. Jei išsilaikys dabartinė socdemų ir valstybininkų valdomos demokratijos sistema, ko gero jis tą kėdę gaus. Tai reiškia kokybišką universiteto remontą, "pramuštas" lėšas demokratijos statyboms ir daug kitų malonių dalykų. Tai nereikš tik vieno - dėl ko egzistuoja universitetai - protingų ir kritiškų žmonių ugdymo. Sėkmės receptas šioje sistemoje yra įtikti valdžiai, o ne atvirkščiai - ginti visuomenę nuo valdžios godumo ir savivalės.

Naujienų portalas Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"