Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Nacionalizmas prieš globalizaciją: susidūrimas neišvengiamas

 
2017 02 13 6:00

Globalizacija yra neoliberalizmo projektas ir jau kelintas dešimtmetis juo vadovaujasi dešniosios partijos  kone visoje Europoje ir Amerikoje (iki D. Trumpo išrinkimo). Vien gerąsias neoliberalizmo ir globalizmo savybes  pabrėžia liberalai ir joms atstovaujančios institucijos bei, ko gero, nemažai neoliberaliai mąstančių mūsų žymesnių žurnalistų, nejučiom darančių mūsų žiniasklaidą ideologiškai skurdesne. Neoliberalizmu Lietuvoje yra užsikrėtę ne tik dešinieji, bet ir save kairiosiomis vadinusios  jėgos, pvz., Lietuvos socialdemokratai, ypač buvusi jos vadovybė.

Tačiau pastaraisiais metais neoliberalizmas ir jo puoselėjama globalizacija Europoje ir Jungtinėse Valstijose susiduria su didžiule visuomenės kritika ir anot žinomo britų moslininko Colin‘o Crouch pats apibrėžimas globalizacija įgauna neigiamą ir net gėdingą reikšmę( žr. Colin Crouch. Der Nationalismus globalisiert sich.– liet. Nacionalizmas globalizuojasi, Die Zeit). Pasipriešinimas globalizacijai juntamas įvairaus spektro partijose, bet globalizaciją kaip reiškinį labiausiai kritikuoja dešinieji. Ne nuosaikūs ir ne vidurio dešinieji, bet kraštutiniai dešinieji, Vakaruose vadinami nacionalistais. Ne retai jie yra ir autoritarizmo šalininkai.

Globalizaciją kritikuoja ir naujasis JAV prezidentas D. Trumpas, ir Marie Le Pen Prancūzijoje , J.Kaczynski Lenkjoje , V. Orbanas Vengrijoje,įžvelgiantys grėsmę jų šalių suverenumui. Prieš globalizaciją pasisako vadinama „Islamo valstybė“. Beje, ir prieš ją kariaujantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat kritikuoja globalizaciją ir „supuvusius Vakarus“. Kaip matome antiglobalizmas apjungia gana skirtingas asmenybes ir politines jėgas.

Rusijos antivakarietiška pozicija nėra atsiradusi tik V. Putino valdymo laikais. Literatūros Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas savo esė „Pavergtas protas“ rašė , kad dar XIX amžiuje oficialūs „Rusijos istorikai smerkė „supuvusius Vakarus“, nes Vakarai buvo liberalūs ir iš jų sklindančios idėjos kėlė grėsmę autokratinei santvarkai“. Rusų rašytojas Levas Tolstojus paniekinamai bodėjosi perdėtu Vakarų subtilumu, Schakespear‘o dramas jis laikė „kruvinų kliedesių rinkiniu, o prancūzų tapybą ( impresionizmo klestėjimo laikais) degeneratų teplionėmis. Po revoliucijos buvo lengva atnaujinti tuos senus polinkius ir pridėti dar naujų argumentų, nes Rusijos santvarka vėl buvo visai kitokia nei Vakarų. Bet ar tas į Vakarus nukreiptas įtarumas nebuvo Rusijos jėga, ar net ir carų istorikai netiesiogiai neprisidėjo prie revoliucjos, puoselėdami rusų pasitikėjimą savimi ir tikėjimą ypatinga savo tautos misija ?“ Rusijoje susiformavo „ žmogaus tipas, kuris priešingai nei Vakarų žmogus, nebijo savo veiksmų pasekmių. Tokia Rusija visada buvo stiprios autoritarinės valdžios šalininkė.Tokia ji išliko ir XXI a. pradžioje. Tai paliudija ir rusų visuomenės sociologiniai tyrimai, rodantys aukštus V. Putino reitingus.

Globalizacija, pasireiškusi pasaulinio prekybos tinklo sukūrimu , prasidėjo XIX a. antroje pusėje daugiausia Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos o taip pat Nyderlandų ir Portugalijos dėka, kurios kontroliavo bei reguliavo viso pasaulio prekybos tinklus. Jos kovodamos dėl kolonijų Afrikoje ir Azijoje, privedė Europą ir JAV prie Pirmojo pasaulinio karo.

Po Antrojo pasaulinio karo laisva pasaulinė prekyba vėl tapo aktuali. Dabr joms stojo vadovauti Jungtinės Amerikos Valstijos. Globalizacija neapėmė tik komunistinio lagerio valstybių su Sovietų Sąjunga ir Kinija priešakyje. Jos prisijungė žlugus komunistiniams režimams arba Kinijos atveju – išsaugojant komunistinį režimą ir tuo pačiu priimant laisvos rinkos žaidimo taisykles.

Pirmaisiais dešimtmečiais po karo nacionalinės valstybės nejautė pavojaus savo suverenumui ir tautiniam identitetui. Tačiau pasauliui tampant vis labiau globaliu, didėjo ne tik prekių laisvas judėjimas, bet ir darbo jėgos judėjimas, išsiliejęs į masinius karo ir ekonominių pabėgėlių srautus. Jis vyko iš rytų Europos, taip pat ir iš Lietuvos, bei iš Azijos , Lotynų Amerikos ir Afrikos į Vakarus, į vadinamas gerovės valstybes ir į JAV. Taip palaipsniui kūrėsi įtampa tarp vietos gyventojų ir atvykusiųjų, sunkiai pritapusių prie vietinių sąlygų, imigrantų.

Tą akivaizdžiai pajuto lietuviai, lenkai, rumunai Didžiojoje Britanijoje po Brexito. Britai pirmieji iš ES šalių atvėrė bevizinį, laisvą darbo jėgos atvykimą,tikėdamasi iš jos ne menkos ekonominės naudos. Tą naudą ji gavo, bet ilgainiui atsiradusi socialinė įtampa padidino visuomenėje priešiškumą emigrantams, kurie net per 20 metų netapo pirmarūšiais britų, prancūzų ar vokiečių šalių piliečiais. Nors uždirbo tris– keturis kartus daugiau nei ekonomiškai nuo Vakarų šalių atsilikusiose savo tėvynėse.

Rytų Eropoje pradėjo trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Lietuvoje mes jaučiame gydytojų, kvalifikuotų inžinierių, santechnikų,stalių, net pardavėjų ir kitų specialybių stygių. Deja, jis vis didės, jei emigracija nebus pristabdyta. Užsienio mokslininkų nuomone Lietuva ir kitos mažos rytų Europos valstybės dėl didelės emigracijos netenka ne tik kvalifikuotos jaunos darbo jėgos, bet ir geriausio savo genofondo. O tai gali sąlygoti arba net užprogramuoti mūsų valstybės tolesnį atsilikimą nuo Vakarų ir bendro kultūros lygio kritimą, kuris jaučiasi jau dabar.

Globalizacija paskatino besivystančių šalių ekonomikos augimą, bet tuo pačiu padidino ir darbo jėgos išnaudojimą tose šalyse ir sukėlė ekologines problemas, padidino šalių užterštumą, kuris ypač juntamas dideliuose Kinijos ir kitų Azijos šalių ir pietų Amerikos miestuose.

Vienu iš globalizacijos projektų buvo ir sparti Europos Sąjungos plėtra. Naujos rytų šalys gavo ekonominį postūmį, milijardines injekcijas, atviras sienas ir galimybę kada nors pasivyti Vakarus arba bent jau gerokai sumažinti ekonominį atsilikimą nuo Vakarų, kurį mes paveldėjome iš komunistinės sistemos. Vakarai gavo naujas rytų Europos rinkas, pigią ir išsilavinusią darbo jėgą , galimybę ekonomiškai, finansiškai ir politiškai įtakoti mūsų gyvenimą. Tai yra kaina, kurią mokame už globalizaciją.

Šiandien jaučiame ne tik ES plėtros pliusus, bet ir minusus. Norėtūsi daugiau pliusų ir kuo mažiau minusų. To norime ne tik mes Lietuvoje, bet to nori daugelio Europos Sąjungos šalių eilinių gyventojų. Dėl to kyla pasipriešinias globalizacijai ir didėja euroskepticizmas bei nacionalizmas . Susidūrimas tarp jėgų , ginančių globalizaciją ir siekiančių daugiau tautinio suverenumo ( nacionalizmo), tampa neišvengiamu ir kuo jis baigsis, visiškai neaišku.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"