TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Naftos pelnas ir etika nedera?

2007 11 15 0:00

Ar dera? Norvegų filosofą bei sekmadieninės mokyklos mokytoją Henriką Syse kalbina publicistas, kultūros žurnalistas Alfas Kjetilis Walgermo.

"Kas ištikimas smulkmenose, ištikimas ir dideliuose dalykuose", - sako Henrikas Syse. Norvegijos valdžia pasamdė Henriką Syse, profesionalą filosofą, parašiusį knygų apie karo etiką bei apie etiką kasdieniame gyvenime, kad šis išsiaiškintų, kaip Norvegijos vyriausybės valdomas Naftos fondas galėtų vykdyti etiškai deramas investicijas.

"Pagrindinis mano darbas - sėdėti ir mąstyti", - juokauja Syse.

Jis nėra vienintelis darbuotojas, kuris prižiūri, kad fondo valdymas būtų etiškas. Finansų ministerijos etikos taisyklėse yra ir sąrašas įmonių, su kuriomis Naftos fondui bendradarbiauti nederėtų. Sprendimą, kurias įmones įtraukti į šį sąrašą, priima pati ministerija, patariant savarankiškai Etikos tarybai. Tačiau po šios atrankos, kuri vykdoma, remiantis Stortingo (parlamento) patvirtintais principais, fondo aplanke tebelieka daugybė etine prasme nevienareikšmiškai vertinamų įmonių (šiuo metu nebendradarbiautinų įmonių sąraše yra septyniolika kompanijų, o fondo aplanke iš viso yra beveik pusketvirto tūkstančio įmonių). Būtent šioje srityje Norvegijos banke dirbantys etikos specialistai bei korporacijos valdymo darbuotojai, tokie kaip H.Syse, ir turi atlikti savo darbą.

Be to, kad darbo valandomis rūpinasi didelių investicijų etiniu aspektu, Henrikas Syse - buvusio Norvegijos ministro pirmininko sūnus - dirba vienos Oslo evangelikų liuteronų parapijos sekmadieninės mokyklos mokytoju. Su filosofu kalbamės jo darbo kabinete Norvegijos centriniame banke, kuriame nuo 2005 m. rudens jis dirba žinybinės etikos specialistu. Tai vadinama korporaciniu valdymu - filosofas atsakingas už tai, kaip fondas naudojasi savo nuosavybės teisėmis.

-"The Wall Street Journal" tave pavadino vienos turtingiausių pasaulio valstybių moraliniu kompasu. Kaip jauties, šitaip įvardytas?

- Nelaikau savęs vadinamuoju moraliniu kompasu. Banke dirba daugybė žmonių, kurie visada turėjo puikius "moralinius kompasus". Tačiau kiekvienas, kuriam yra suteikta galių, turi laikytis nurodymų, tad tikiuosi, jog galiu pagelbėti mūsų korporaciniam valdymui nurodyti kryptį. Būdamas už šią sritį Naftos fonde (nuo 2006 m. šis fondas oficialiai vadinamas Vyriausybiniu pensijų fondu) atsakingas etikos specialistas, koordinuoju mūsų ilgalaikius sandorius su daugiau nei trimis tūkstančiais viso pasaulio kompanijų. Turime nuspręsti, kaip naudosimės savo nuosavybės teisėmis, kaip balsuosime per metinius visuotinius susirinkimus, kokius žmones norėtume matyti savo direktorių tarybose ir t.t. Dėl to nebūtinai turiu tapti "moraliniu kompasu", tačiau aš dalyvauju kasdienėse diskusijose ir pateikiu etinę perspektyvą.

Kai dirbame su kompanijų, į kurias investuojame, vadovybėmis, remiamės etiniais, socialiniais bei aplinkosaugos veiksniais, taip pat vadovaujamės labiau tradicine valdymo forma bei finansiniais sumetimais. Etikos integravimas į tokius dalykus, be abejo, jau savaime yra gerai. Tačiau žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai yra ir pelninga, todėl rimtas investuotojas privalo tuo rūpintis. Nepamirškite, esame ilgalaikis investicinis fondas. Mums pirmiausia rūpi ne kas nutiks per porą artimiausių mėnesių, o kas bus po dvidešimties, penkiasdešimties ar šimto metų. Norvegijos naftos pajamos yra dovana, kuria privalome dalytis su ateities kartomis. Būtų labai prasta investicija, jei paremtume kompanijas, kurios užkasa konteinerius su nuodais, o šie po poros metų imtų sunktis į aplinką ir sunaikintų vietines bendruomenes. O išvešėjusi korupcija, kuri gali atnešti trumpalaikio pelno, sumenkins pasitikėjimą kompanija; todėl tokia kompanija nėra tinkama ilgalaikėms investicijoms.

Naftos fondas yra vienas didžiausių vienai žinybai priklausančių fondų pasaulyje, jo turtas įkainojamas apie 210 milijardų dolerių, iš jų keturiasdešimt procentų investuota į akcijas. Tad net jeigu kiekvienoje kompanijoje mums priklauso ir labai nedidelė dalis, esame svarbūs akcininkai ir privalome savo galiomis naudotis išmintingai ir apdairiai. Pažvelkite, kas nutiko Enron! Enron atvejis pamokė mus, kad privalome būti aktyvūs ir nenuleisti akių. Netikusios etikos negalime sau leisti.

- Kaip galima investavimą ir pinigo darymą suderinti su etika?

- Investuodami kuriame vertę, kad kiti žmonės galėtų pradėti naujus projektus, ir tai yra gerai. Darome tai ateities kartų labui. Aišku, galima klausti, ar pats kapitalizmas yra etiškas. Manau, jog tai sistema, kuriai būdingos tam tikros pagundos ir galimi žiaurumai, apie kuriuos mums derėtų žinoti, tačiau kapitalizmas - geriausia mums žinoma sistema gerovei skleisti. Tad nesirūpinu, jog darbuojuosi šios sistemos viduje, o džiaugiuosi, kad galiu prisidėti ją formuojant, ir tikiuosi, kad padedu ją padaryti geresnę.

- Kaip apibūdintum Norvegijos centrinio banko etiką?

- Čia dirbantys žmonės gerai žino, kad priima svarbius sprendimus, susijusius su didelėmis pinigų sumomis, jų sprendimai remiasi atitinkamomis vertybėmis - nuosaikumu, padorumu, sąžiningumu. Esame priklausomi nuo Norvegijos žmonių pasitikėjimo mumis. Šitokiu mąstymu vadovaujasi visa mūsų organizacijos struktūra. Stebiu tai kiek iš šalies ir, laimei, galiu pasakyti, kad mano pastebėjimai nepatvirtino mano išankstinių nuostatų apie tai, kaip turėtų atrodyti vieta, kurioje sukasi pinigai. Širdyje tebesu labai skeptiškai nusiteikęs teigiamo pinigų poveikio žmonėms atžvilgiu ir kiek platoniškai nerimauju, kad manęs neprarytų materialiniai rūpesčiai. Todėl yra gera matyti, kad pinigai iš tiesų gali būti tvarkomi etiškai ir veiksmingai ir tikrai stengiamasi užtikrinti, kad būtų laikomasi aukštų moralinių savybių ir principų.

Jei kalbėsime apie tai, kur neinvestuoti, etiniu požiūriu tai jau veikiau politinis klausimas, tad mes, banke, gerbiame priimtus sprendimus ir jiems paklūstame. Privalau pridurti, kad neįmanoma, o gal net ir nepageidautina, išvengti visų kompanijų, kurios daro negerus dalykus. Nebūtų išmintinga likti tarptautinės ekonomikos nuošalyje. Išeitis glūdi per vidurį - būk geras šeimininkas ir palengva kelk tų kompanijų, į kurias investuoji, etiką bei gerink jų darbą.

- Ar etiška investuoti į tabaką ir ginklus?

- Geras klausimas. Ir tikrai džiaugiuosi, kad atsakymas į jį priklauso ne nuo manęs, kadangi etinio tinkamumo atranką vykdo politikai. Tačiau ginčas pagrįstas. Jei jau investuojame į tabaką, privalome bent pasistengti, kad kompanijos šitos savo produkcijos nepirštų paaugliams. Dabar, remiantis etikos taisyklėmis, kai kurių ginklų gamintojai yra išbraukti iš mūsų investicinio sąrašo, tačiau tabakas neišbrauktas. Šiuo klausimu politikai nuolat ginčijasi.

- Kurios kompanijos yra tiesiog nepriimtinos?

- Tos, kurios smarkiai pažeidžia žmogaus teises, išnaudoja vaikus, gamina neteisėtus ginklus. Taip pat tos, kurios remia nemoralius režimus arba tos, kurios skiria pinigų plataus masto korupcijai. Tokiais atvejais negalime vadovautis padarinių etika, privalome laikytis pareigos etikos - į tokias firmas investuoti nedera, ir taškas. Būtent tai skelbia mūsų etikos taisyklės ir manau, jog tai išmintinga. Bet vėlgi, galiausiai tai - politikų sprendimas. Mano darbas - korporacinis valdymas ir aktyvus naudojimasis nuosavybės teisėmis.

- Ką reiškė būti ministro pirmininko sūnumi?

- Būti mano tėvo sūnumi buvo smagu. Turiu daug mielų prisiminimų. Jis buvo rūpestingas tėtis. Būti žinomo žmogaus sūnumi - dvejopas jausmas, tačiau dažniausiai tai buvo malonu ir niekaip neįpareigojo. Vis dėlto prisimenu, kaip jis mane aplankė Bostone, kur tuo metu kartu su žmona studijavome. Tada jis atvyko su asmens sargybiniais. Buvo keistoka. Taip pat prisimenu, kad kur tik jis eidavo, jį visur pasitikdavo maloniai. O šiandien, kai kur nors nuvykstu, vis sutinku žmonių, kurie mano tėvą pažinojo prieš dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Tačiau niekada nemaniau, kad turėčiau sekti jo pėdomis. Net toks klausimas nekildavo. Kai jis tapo ministru pirmininku, jau buvau suaugęs. Deja, tėvas anksti mirė.

- O kokį poveikį jis turėjo tau, kaip filosofui?

- Manau, kad jis paskatino mano domėjimąsi politine filosofija ir etika. Mūsų šeimoje nuolat diskutuota socialiniais ir politiniais klausimais. O mano tėvas taip pat daug dėmesio skyrė idėjai, kad jis rūpinasi kažkuo, kas priklauso kitiems. Kai kalnuose surentė vasarnamį, jis galvojo apie tai, kokį džiaugsmą tas namelis mums suteiks, o ne apie jo materialinę vertę. Tėvas norėjo skleisti džiaugsmą. Iš to daug išmokau.

- Prieš tapdamas žinybinės etikos specialistu Norvegijos vyriausybiniame pensijų fonde, dirbai vyresniuoju tyrinėtoju Osle įsikūrusiame Tarptautiniame taikos tyrimų institute (PRIO), kur iki šiol tebeturi dalį etato. Esi daug rašęs apie teisingo karo idėją. Kas bendra tarp Norvegijos centrinio banko ir teisingo karo?

- Abiem atvejais turime save apriboti, kad nedarytume žalos mus supančiam pasauliui. Karinė gynyba išoriniam pasauliui gali padaryti daug žalos, tačiau ji taip pat gali ir sukurti saugumą bei būti naudojama moraliai teisingais būdais. Karinės pajėgos gali užtikrinti taiką.

- Norvegų kalba 2003 m. išleistoje knygoje "Teisingas karas? Apie karinę galią, etiką ir idealus" skeptiškai žvelgei į amerikiečių vadovaujamą karą su Iraku. Kodėl?

- Teisingo karo tradicija teigia, jog tam, kad paskelbtų karą, valstybė privalo turėti itin rimtų priežasčių. Martynas Liuteris apie tai kalba labai įsijautęs: "Iš neišvengiamos būtinybės kilęs karas gali būti teisingas, tačiau pasirinktas karas yra velnio darbas." Stengiuosi nesuabsoliutinti, galbūt būta svarbių karo Irake priežasčių. Tačiau tas karas būtų buvęs teisingas tik tada, jei remtųsi plačia koalicija ir, pageidautina, Jungtinių Tautų mandatu.

- Bet argi negerai, kad yra tokia valstybė kaip Jungtinės Valstijos, kuri imasi moralinės atsakomybės?

- Labai gerbiu tai, kaip Jungtinės Valstijos ėmėsi moralinės atsakomybės abiejuose Pasauliniuose karuose. Bet jei nusprendi veikti vienas, rizikuoji sukelti priešingą požiūrį į tai, kas yra gerai. Tai sena karo problema. Europoje Amerikai keliame daugybę moralinių reikalavimų dar ir dėl to, kad tikimės, jog Amerikos vykdomai politikai svarbią įtaką daro religinės ir etinės vertybės. Dėl to pastaruoju atveju daugelis ja nusivylė, tačiau šio nusivylimo neturėtume perdėti - nemanau, kad mūsų santykiai būtų pasiekę tą ribą, kai sugrįžti atgal jau neįmanoma.

- Ką manytum apie glaudžias religijos ir politikos sąsajas Jungtinėse Valstijose?

- Iš esmės teigiamai vertinu tai, kad krikščionybė gali būti politikos pamatas. Europoje esama didžiulio nesupratimo, kokia svarbi žmonėms yra religija, amerikiečiai tą daug geriau suvokia. Tačiau Biblija negalima remtis vien politiniams sprendimams priimti; religija turėtų teikti motyvaciją bei nurodyti moralines priedermes, o ne tapti politine programa. Paprasčiau tariant, religija mums duoda vertybių komplektą. O pavyzdžiui, tai, ką religingoji dešinė išdarinėjo su Billu Clintonu per tą atsitikimą su Monica Lewinsky, mano manymu, labai nederėjo nei su Jungtinių Valstijų kūrėjų idealais, nei su pamatinėmis krikščioniškomis vertybėmis.

- O kaip tavo, naftos ir karo etikos specialisto, darbas dera su savanoriavimu vienoje Oslo evangelikų liuteronų parapijoje, kurioje dirbi sekmadieninės mokyklos mokytoju?

- Čia esama panašumų! Laikausi tam tikros misionieriavimo programos. Aišku, nepamokslauju Centriniame banke, tačiau esu čia savotiškas moralinių vertybių skleidėjas.

- Kokia yra tavo Bažnyčia?

- Maždaug prieš penkiolika metų kartu su žmona sugrįžome iš Jungtinių Valstijų, kur studijavome. Osle pradėjome lankyti vietinę savo rajono Fagerborgo bažnyčią. Sėdėdavome galinėse eilėse, buvo jauku ir šilta. O kai per vienas pamaldas paskelbė, kad parapijai reikia daugiau savanorių dirbti su vaikais, abu su žmona pasiūlėme savo pagalbą. Tai parapijai priklausome iki šiol. Šioje bendruomenėje dera tiek žmogiška, tiek teologinė plotmė bei rimtis. Joje svarbūs žmonės, o ne kokie tą dieną aktualūs klausimai. Vienas laikraštis neseniai rašė, kad vienintelis dalykas, dėl kurio krikščionys kvaršina galvą, yra seksas. Nemanau, kad tai tiesa. Jau beveik dvidešimt metų lankau Biblijos studijų grupę ir joje nagrinėjame daugybę kitų, daug svarbesnių, klausimų negu seksas.

Kas man patinka mūsų parapijoje - kad pamaldos joje įprastos ir paprastos, su paprastu ir nebūtinai tobulu pamokslu. Čia gera, nes žmonės čia ateina, kad kartu patirtų amžinybės didybę ir bendruomenės kuklumą bei džiugesį. Pamaldos nėra - ir neturėtų būti - koks "hepeningas". Eidami Šventosios Vakarienės, susirenkame aplink Viešpaties stalą, kad būtume Dievo bendrystėje. Nepaisant dramatiškos padėties Žaliąjį ketvirtadienį, Jėzus skyrė laiko pavalgyti kartu su savo draugais. Lukas pasakoja, kad Jėzus pasakė: "Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas." Gerai pagalvokit - jie skyrė laiko, kad pavalgytų kartu. Šį istorijos aspektą lengva pamiršti. Tas bendrystės džiaugsmas - tarp žmonių tarpusavyje bei tarp žmonių ir Dievo - yra tai, ką Bažnyčia simbolizuoja geriausiai.

- Ar gerai jauties Norvegijos valstybinėje bažnyčioje?

- Taip. Kartu esu ir labai ekumeniškas, tad jei turėčiau atsiversti į kitą tikėjimą, laikyčiau tai pralaimėjimu. Gerbiu savo draugus, kurie atsivertė į katalikybę, ieškodami tradicijos, pagrindo ar santarvės. Turiu baptistę tetą, keletą draugų metodistų, vienas mano artimas bičiulis yra ortodoksas. Tačiau manau, kad krikščionybės, kaip visumos, vienybė yra tokia didelė, kad man nederėtų atsivertinėti į kitą tikybą. Tai nereiškia, kad sutinku su absoliučiai visais Liuterio teiginiais, tačiau Evangelikų liuteronų bažnyčia tinkamai atstovauja krikščionių tikėjimui ir pamatinėms krikščioniškoms vertybėms. Tikiuosi, kad ir mano draugai jaučiasi taip pat. Tai, kas mane be galo džiugina mūsų laikais, yra augantis ekumeninis supratimas, kuris suartina skirtingas krikščionių bendruomenes.

- Kas tau svarbiausia, jei kalbėsime apie tikėjimą?

- Priklausymas ir tai, kad man atleista. Priklausau Jam, tam, kuris sukūrė šią nesuvokiamą ir paslaptingą visatą. Ir netgi jei nusidedu kitiems žmonėms ar Dievui, galiu vėl pradėti iš naujo.

- Kokį svarbiausią dalyką sužinojai iš Biblijos?

Kiekvieną rytą atsakyčiau vis kitaip! Šiuo metu skaitau pirmą Jono laišką, tad natūralu, jog atsakyčiau, kad tai meilė. Meilė susieja priklausymą ir atleidimą, kurie abu remiasi žmonių tarpusavio meile bei meile tarp žmonių ir Dievo.

- O pats ar turi kokių savybių ar ydų, kurių norėtum atsikratyti?

- Taip, daugybę, tačiau skaitytojams apie jas nepasakosiu! Na, viena galiu pasidalyti: siaubingai viską atidėlioju. Jeigu kažko nebūtina padaryti šiandien, padarysiu rytoj. Ir taip staiga užtinku kokį laišką, kurį turėjau išsiųsti prieš keturias savaites.

- Kitaip tariant, nebūtum geras dienos akcijų makleris?

- Tikrai ne. Mane domina tik ilgalaikiai dalykai.

- Netrukus tau sukaks keturiasdešimt?

- Mano žmona už mane truputėlį vyresnė, tad jaučiuosi gerai. Tiesą sakant, dėl savo amžiaus visai nesuku galvos. Viliuosi, kad gyvensiu tiek ilgai, kad įstengsiu savo vaikams suteikti viską, ką tik galėsiu.

- Kiek jiems metų?

- Dvylika, devyneri, bei dvynukės po ketverius. Visos mergaitės! Esu vienas tarp merginų, ir man tai patinka. Nors jos visos mielai ir veiksmingai susivienija prieš mane - jos žino, kaip naudotis savo moterišku žavesiu ir galia.


"Books&Culture"

Vertė Kęstutis Pulokas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"