TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Namas tarpukariu ir dabar

2016 07 30 6:00

Mano rankose 2000 metais Toronte išleista knyga apie vieno Kauno kooperatinio namo gyventojus. Knygos siužetas – puiki medžiaga kino filmui, kurio veiksmas vyktų tarsi uždaroje erdvėje, tačiau su daugiasluoksniais rakursais į istoriją, žmonių gyvenimus ir likimus. Filmo pavadinimas galėtų būti „Namas“, panašiai kaip Šarūno Barto – „Namai“.

Šis Kauno namas išgyveno savo gimimą ir baigtį; matė ne tik pirmuosius savo gyventojus, bet ir besikeičiančius jų palikuonis, kurių daugelio likimai tragiški: deportacijos, sušaudymai, tremtys, mirtys. Tai nenuostabu, nes namas pastatytas 1931 metais, didžioji dalis jo savininkų turėjo aukštąjį išsilavinimą, daugelis jų buvo teisininkai.

Skaitome namo atsiradimo istoriją. Jis buvo statomas įregistravus kooperatinę bendrovę. Kai namas buvo pastatytas, jo tinkamumą eksploatuoti patvirtino Statybos skyrius. Išsamiai aprašytos gyventojų teisės ir pareigos, kas jas perims savininkui mirus ir pan. Matome ypač raštingai sukurtus namo įstatus. Jau tada egzistavo eksploatacinės išlaidos, kurias dengė visi savininkai. Aprašytas visas namo inžinerinis mazgas, buvo bendra skalbykla, reglamentuota net pašto dėžučių vieta ir forma. Veikė skambučių sistema, o karštas vanduo į butus buvo tiekiamas šeštadieniais ir sekmadieniais, siekiant taupyti kurą. Viena rūsio patalpa buvo paskirta namo prižiūrėtojui.

Šiek tiek apie namo taisykles. Namo ūkio vedėjas buvo renkamas vieniems metams rotacine tvarka. Samdomam namo prižiūrėtojui (sargui) Kalėdoms buvo išmokama vienkartinė premija, pakeičiant savanorišką atskirų butų mokėjimą sargui. 10 valandą vakaro lauko duris iš gatvės ir geležinius vartus sargas užrakindavo iki 6 valandos ryto.

Šunų ir kačių laikymas buvo draudžiamas, nebent augintinį atsivedė namo steigėjai. Balkonus gatvės ir sodo pusėje buvo reikalaujama apsodinti vienos rūšies gėlėmis, paprastai raudonomis begonijomis. Langų užuolaidos gatvės pusėje visuose butuose buvo vienodos. Visos šiukšlės buvo sumetamos į didžiulę dėžę, stovinčią kieme prie įvažiavimo.

Ar dabartinio daugiabučio namo gyventojas didžiuodamasis galėtų parašyti savo namo istoriją? Abejoju. Pirmiausia todėl, kad daugelis gyventojų butus gavo pusvelčiui, o dabar, teigdami, kad tai – ne jų turtas, mano, kad juo turėtų pasirūpinti valdžia.

Štai Vienoje įėjus į vieną daugiabutį namą nustebino raudonas laiptinėje patiestas kilimas. „O kaip kitaip, juk čia mūsų turtas“, – į nusistebėjimą atsakė buto savininkas. Jis pridūrė, kad gyventojai, tvarkantys savo butus, lygiai taip pat skrupulingai tvarko ir laiptines.

O mūsų daugiabučių namų gyventojų retkarčiais įsižiebiantį norą visavertiškai tvarkyti šį turtą diskredituoja įstatymų leidėjai, skiepydami mintį, kad kažkas neva išties turėtų pasirūpinti jų daugiabučiais namais. Mielieji, raginimas steigti bendrijas yra tik akių dūmimas, nes po naujosios Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo redakcijos bendrijos nieko nebegali. Jos panašios į bitininkų ar pensininkų draugijas, kur bendraminčiai susirenka drauge pasidžiaugti arba pasiguosti. Visus juridinius, finansinius klausimus gali spręsti tik absoliuti daugiabučio namo savininkų dauguma.

Paprastai būna taip, kad iniciatyvūs žmonės, norintys turėti pasididžiavimo vertą namo istoriją, rodo iniciatyvą, tačiau bet kuris sovietinio mentaliteto pilietis, nesistengiantis progresuoti ir tik laukiantis valdžios malonės, gali sužlugdyti (ir sužlugdo) bet kokį gerą pasiūlymą. O tokių gyventojų, turint omenyje, kad nepriklausomybės pradžioje įsigyti butą už investicinius čekius galėjo kiekvienas, tikrai yra daug.

Todėl taip ir gyvename: su griūvančiais balkonais ir po kiaurais stogais. Juk balkonas – visų kaimynų bendra nuosavybė, net jei jo tikrasis savininkas jame dešimtmečiais augina medžius ir taip nugyvena, kad subyra laikančiosios konstrukcijos. Į Seimo sesijos darbų programą balkonų klausimą žadėjęs įtraukti Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas per visą kadenciją taip nieko ir nepadarė. Tačiau jam norėtųsi padėkoti bent jau už problemos suvokimą.

Namų savininkams atstovauti turinčios Vilniaus daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijos vadovas Juozas Antanaitis viešai yra pasakęs, kad tik kvailiai daugiabučių namų bendrijų pirmininkais gali dirbti be atlyginimo. Asociacijos vadovas savo kalbomis (o gal ir veiksmais) stumia daugiabučius namus į „Rubikono“ glėbį. Klausite kodėl? Ogi todėl, kad tokių kvailių atsiranda vis mažiau ir tik nedaugelis ryžtasi būti pirmininkais, sprendžiančiais ypač sudėtingus „šventosios“ nuosavybės klausimus, juolab kad ir įstatymai tam nepadeda.

Štai „žaliasis“ Linas Balsys įsitikinęs, kad bendrijų pirmininkai yra blogis, jis įregistravo įstatymo pataisas, kad jei jie laiku nebus perrinkti kitai kadencijai, ar laiku nebus išrinktas naujas pirmininkas, pirmininkavimas nebus pratęsiamas, o namas pereis administratoriaus žinion. Kam – „Rubikono“ imperijai, nes dauguma daugiabučių administratorių yra būtent „Rubikono“ perai. „Žaliasis“ siūlo, kad savininkas raštu iš anksto negali pareikšti savo nuomonės. O ką daryti, jei jis tuo metu negali dalyvauti susirinkime arba gyvena užsienyje, nes tikrai daug butų savininkų Lietuvoje negyvena. Ar jų teisės nepažeidžiamos? Štai jums ir paprastas paaiškinimas, į kurią pusę lenkia „nepriklausomieji“ antanaičiai ar balsiai.

Tačiau daugumai politikų nesvarbios daugiabučio namo gyventojų problemos. Juk tik kvailiai gali gyventi daugiabučiuose. Orūs žmonės gyvena privačiuose namuose, turi jų prižiūrėtojus (arba tarnus), jų vaikus į mokyklas, darželius ar būrelius vežioja niekur nedirbančios sutuoktinės ar samdyti vairuotojai.

Tad ir toliau registruojami įstatymai, kad abejingieji galėtų stabdyti geras iniciatyvas, o savivaldybės, pavyzdžiui, Vilniaus, ramiai triskart padidinti mokesčius už šiukšlių išvežimą, ragindamos jas rūšiuoti.

Valdžia dirba tam, kad niekas nesikeistų, ir stabdo tuos, kurie nori permainų ir tvarkos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"