TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Narcizų žydėjimo metas

2013 11 15 6:00

Yra daugybė manančiųjų, kad televizija - XXI amžiaus rojus. Antraip ko ten taip veržtųsi visi – pradedant tos pačios televizijos išpūstu dainuojančiu Radžiu, baigiant stiliaus ir etiketo žinovu besiskelbiančiu žurnalistu.

Na, dainuojančius ir šokančius žmones galima suprasti: sykį pabandę ir pasijutę išskirtiniai, jie nebeįsivaizduoja savęs be scenos. Nors scena be jų tikrai nesubyrėtų. Visa kita – susitarimo reikalas.

Tačiau kartą televizijos ekrane išvydusi kelnes besiraitojantį stiliaus ir etiketo žinovą, viešai demonstruojantį prie blauzdos pritvirtintą kojinę prilaikantį mechanizmą (net nežinojau, kad nūdienos vyrų aprangoje tokių "pikancijų" esama...), sutrikau. Ir pamaniau: gal kitą kartą tą patį patenkintą veidą išvysiu nebe raitojantį kelnes, o besimaunantį, kad visi pamatytume jo glaudes, derančias mūvėti tikram vyrui... Laimė, to jis dar nepadarė, bet jau įsitvirtino televizijos šou versle.

Ko siekiama tokiomis laidomis, vertėtų paklausti jų sumanytojų, rengėjų ir atlikėjų. Viena aišku: toks produktas tenkina visus. O ir tauta laiminga srėbdama vertingas etikos ir, žinoma, stiliaus bei etiketo pamokas. Jas vedantys etatiniai „mokytojai“ šitaip patenkina savo savimeilę (juolab kad ir iš televizijos ekranų nuolat esame raginami mylėti save). Kas gi šiais laikais kratysis žvaigždės statuso. Kas nenorės, kad atpažintų gatvėje. Kad visi žavėtųsi ir pavydėtų.

Brandus amžius ir blankoka išvaizda iš anksto užkerta man kelią į rojų žemėje. Antraip tikriausiai visais įmanomais būdais bandyčiau ten įsibrauti ir tapti kokios nors solidžios laidos vedėja. Marmurine veido išraiška su vos matoma, bet labai ryškia ironiška šypsenėle puse lūpų (tai – irgi įvaizdžio dalis). Pabrėžtinai tiesia nugara.Teisingai pastatytu balsu. Ir su išskirtine teise nutildyti pašnekovą vidury sakinio.

Pastebėjau, jog kone visos laidos, kuriose labai ieškoma tiesos ar (ir) teisingumo, rengiamos naudojant tą pačią schemą: per vidurį - vedėjas, vienoje pusėje – jo žmonės, kitoje – ne jo. Paklausite: kaip iššifruoti, kurie priklauso vedėjo komandai? Man toks klausimas net nekyla - vos laidai prasidėjus iškart matau, kas su kuo ir "ne prie ko". Gal ne visiems viskas būna taip akivaizdu. Juk yra daug naivių žmonių. Naivumas šiais laikais - didžiulė vertybė. Nesistebiu, kad ji tapo pagrindiniu žiūrovams (žiūrovams?) tarnaujančių laidų kūrėjų įrankiu.

Nesmerkiu televizijos žvaigždžių tuštybės. Gražioms (-iems) visada trūksta dėmesio, kad ir kiek daug jo sulauktų. Pulteliu bėgdama per lietuviškus kanalus matau aibę vedėjų – net akys raibsta nuo dailių veidų ir įspūdingų apdarų. Tarsi podiumo modeliai. Nenuostabu - televizija ir šou verslas beveik sutapatinti. Todėl ekranas ir akina mus blizgučiais bei tauškučiais. Turgaus lygio pokalbiai jau tapo norma. O kultūra (visais atžvilgiais ir visais aspektais) savo populiarumu smarkiai pralaimi liaudiškam „popsui“.

Atleiskite, kad neįvardiju aptariamų televizijos kanalų ir juose mirgančių personų. Kam patiktų būti viešai mėsinėjamam. Be to, tai - tik komentaras, kuris kitam gali pasirodyti labai nederamas.

Nemanykite, kad nutariau televiziją sumalti į miltus. Ten yra ne vienas ir ne du dėmesio verti produktai. Štai kad ir puiki aktualių pokalbių laida, kurią nebe pirmą sezoną veda tas pats žurnalistas, tik jau kitoje televizijoje. Jis gerbia žiūrovus ir pašnekovus. Bando prisikasti iki esmės. Vyksta intriguojantis pokalbis. Man įdomu. Dar labai džiaugiuosi, kad viename televizijos kanale geri ir protingi žmonės puoselėja kultūros sodą, dosniai dalydami jo vaisius dvasinių vertybių ištroškusiems žiūrovams.

Ir vis dėlto graudu. Tikriausiai pati dėl visko kalta - per daug sureikšminu televiziją. Geriau skaitysiu daugiau knygų.

Tačiau ir čia ne viskas gerai. Jau savaitę neprisiliečiu prie knygos. Tebevirškinu garsaus poeto Aido Marčėno naująją knygą (ne poezijos) „Sakiniai“. Tai, pasak autoriaus, yra menkoji eseistika. A.Marčėnas išskaptavo savo sakinius, nudailino, aplaižė ir tada metė į viešumą. Taip penkiasdešimt jau perkopęs Nacionalinės premijos laureatas pasielgė su savo dienoraščiu. Kitaip to daikto nepavadinčiau (per daug intymus). Pavyzdžiai rodo, kad pripažinti rašytojai itin retais atvejais leidžia spausdinti savo intymiausius užrašus, ir tai - tik po mirties.

Keli literatūros specialistai „Sakinius“ pavadino drąsiu, šmaikščiu, atviru kalbėjimu. Supratusi, kad A.Marčėnas visiems įtiko, daugiau recenzijų neskaičiau. Tiesa, niekas nežino, kaip jaustųsi anapilyje jau esantys mūsų literatūros bokštai, kaip ir gyvieji, dažnokai minimi naujoje laureato knygoje. Būdama tik skaitytoja, literatūros ekspertų pastebėtą rašytojo šmaikštumą ir atvirumą suvokiu kaip savimylos cinizmą. O specialistų jam priskiriamą drąsą pavadinčiau tiesiog chamizmu. Niekada neteko vienoje knygoje patirti šitiek nekultūros.

Tai tiek. Nieko asmeniška. Mes net nepažįstami. Ir nenorėčiau. Narcizai – ne mano darželio gėlės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"