TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

NATO požiūrio psichologinis lūžis

2016 07 12 6:00

Praėjusį penktadienį ir šeštadienį vykęs NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje jau šiandien vadinamas tikru lūžiu užtikrinant Baltijos šalių ir Lenkijos saugumą, tačiau karinių jėgų balansas regione nedaug pasikeitė. Greičiau reikėtų šnekėti apie NATO ir atskirų Aljanso valstybių politikų, elito sąmonės psichologinį lūžį.

Šis lūžis reiškia viena: baigėsi kalbos apie tai, ar Baltijos valstybės yra apginamos, ar kilus kokiems nors išorės konfliktams visos kitos NATO šalys čia turėtų rizikuoti savo kariais.

Dar prieš metus tokio įsitikinimo nebuvo. Įtakingiausių Aljanso valstybių politikai žvalgėsi tiek į geopolitinę Baltijos šalių padėtį, tiek į savo rinkėjų nuotaikas ir smarkiai abejojo, ar šias valstybes reikėtų ginti, nors jos – taip pat NATO narės. Įtakingų Vakarų šalių žmonės, rinkėjai nelabai suprato, kad NATO parodžius bent mažiausią abejonę, ėmus svarstyti, ar prasminga ginti kurią nors vieną savo narę, visam taiką ir saugumą Europoje garantuojančiam kariniam blokui irgi kiltų didelė grėsmė. O NATO silpnumas trečiose šalyse kartu su galima rimta politine krize Europos Sąjungoje (ES) būtų suvokiamas kaip viso Vakarų pasaulio silpnumas. Esant tokiai situacijai ir tų Europos valstybių gyventojų, kurie kol kas į vien teorinį pavojų nenorėtų velti savo karių gyvybių ginant kitą šalį, saugumui galėtų iškilti grėsmė.

Trumpai tariant, buvo svarbu, kad visos NATO narės suvoktų, jog Baltijos valstybių ir Lenkijos saugumas yra viso karinio bloko šalių interesas. Tai ir pavyko pasiekti Varšuvoje. NATO nusprendė dislokuoti po vieną batalioną (kiekvienas – iki 1 tūkst. karių) Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, o šioje – dar ir brigadą (4–5 tūkst. karių), kuri turėtų atskubėti į pagalbą, jeigu to prireiktų kuriai nors iš minėtų šalių. Tačiau kilus rimtesnio konflikto galimybei, karių skaičius nebūtų lemiamas veiksnys. Jis būtų svarbus tik iškilus hibridinio karo tikimybei.

Karinis jėgų balansas regione po šio NATO sprendimo nepasikeitė nei Baltijos šalių, nei Lenkijos naudai. Rusija čia turėjo per 60 tūkst. karių, o išgirdusi, ką nusprendė NATO, pareiškė, kad suformuos dar dvi divizijas (kiekviena jų – iki 20 tūkst. karių).

Lenkijoje NATO ketina įsteigti priešraketinį gynybos skydą, panašų į tą, kuris gegužę buvo įkurtas Rumunijoje, o Rusija mūsų pašonėje, Kaliningrado srityje, grasina dislokuoti „Iskander“ tipo raketas, galinčias nešti ir taktinį branduolinį ginklą.

Tačiau po savaitgalį vykusio NATO viršūnių susitikimo tik nesveiko proto žmogus ar savižudis galėtų užsimanyti imtis karinių provokacijų prieš Baltijos šalis ir Lenkiją. Toks karas, jei, neduok Dieve, kiltų tarp branduolinių valstybių, būtų kelias į nebūtį. Čia Kremliaus grasinimai panaudoti branduolinį ginklą turėtų baigtis. Jį turinčios Vakarų šalys, suvokdamos, kaip tai neatsakinga, tokiais gąsdinimais nesisvaido.

NATO pasiuntus aiškią žinią, o Kremliui suvokus, kad politinio blefo laikas baigėsi, būtų galima sėsti prie derybų stalo ir įvertinti naujas NATO požiūrio į mūsų saugumą realijas. Šią žinią, nepaisydama karingų frazių, turėtų pagauti ir Rusija, nors galbūt turės praeiti šiek tiek laiko, kol minėtoje šalyje bus įsisąmoninta, koks lūžis įvyko Varšuvoje.

Varšuvoje taip pat suvokta, jog po „Brexit“ ir galimos ES politinės krizės NATO turėtų būti gana tvirta, kad priimtų atsakomybę užtikrinant ne tik Europos šalių saugumą, bet ir politinį stabilumą, ieškant būdų, kaip įtraukti į bendrų problemų sprendimą ir ne šio Aljanso nares: Suomiją, Švediją, Gruziją ir Ukrainą.

Ką gavo Kremliaus politikai, vykdę agresyvią politiką Ukrainoje? Visų pirma, jie prarado Ukrainą kaip partnerę. Net Rytų Ukrainos žmonės į Vladimiro Putino politiką dabar žvelgia kaip į grėsmę. Antra, ekonominė konfrontacija su Vakarais kirto per šalies ekonomiką (beje, ir kai kurių ES šalių). Dabar iš Varšuvos atėjo žinia, kad ir saugumo politikos požiūriu vienoje barikadų pusėje yra Rusija, o kitoje – Vakarų pasaulis, kuriam priklauso NATO, ES ir šalys, nesančios šių institucijų narės.

Ką gali daryti Rusija, kad pašalintų šio jai skaudaus psichologinio lūžio pasekmes Vakaruose? „Baltasis“ variantas, matyt, nėra labai realus: Rusija ima elgtis pagal tarptautinės teisės dėsnius, kai reiškiama pagarba kitų valstybių teritoriniam vientisumui. Antras, „juodasis“, variantas – įsivelti į ginklavimosi varžybas su Vakarais, stiprinti karinę retoriką ir bandyti daryti įtaką naudojant visus įmanomus propagandinius išteklius JAV, Prancūzijos ir Vokietijos piliečiams, kad jie išrinktų kitokią valdžią.

2017 metais šiose Vakarų valstybėse gali pasikeisti valdžia. Tų rinkimų rezultatai mūsų saugumui bus ne mažiau svarbūs nei NATO susitikimas Varšuvoje. Juk NATO karininkai nepriima sprendimų, ką daryti kilus konfliktui regione, kuriame jie dislokuoti.

Tai spręs karius į mūsų regioną atsiuntusių šalių politikai. O kad į rinkimus žvelgiantys politikai gali imti kalbėti kitaip, rodo ir Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o Varšuvoje pasakyta frazė, esą Rusija – partnerė, kuri tik kartais naudoja karinę jėgą. Gerai nors tai, kad jis paminėjo ir Krymo aneksiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"